Jungtinėse Valstijose vartotojai kasdien perka produktus, kurie atrodo kaip sūris, klevų sirupas ar vaisių sultys, tačiau dažnai yra tik pigesnės ir ilgaamžiškesnės imitacijos. Tuo metu Europos Sąjungoje tikro maisto sąvoka saugoma gerokai griežčiau – tiek per sudėties reikalavimus, tiek per geografines nuorodas.
Skaičiuojama, kad daugiau kaip 50 proc. suaugusių amerikiečių namuose suvartojamų kalorijų gaunama iš itin perdirbtų produktų. Tai reiškia ne tik patogumą, bet ir vis dažniau – dirbtinį skonį, tekstūrą ir abejotiną maistinę vertę.
Kas yra imitacinis maistas?
JAV imitacinis maistas yra teisiškai apibrėžta kategorija. Tai produktai, kurie atrodo ir parduodami kaip tikras maistas, bet yra chemiškai ar struktūriškai pakeisti siekiant sumažinti kainą ir pailginti galiojimą. Pavyzdžiui, sūrio skonio padažai be tikro sūrio, trumų aliejus iš rapsų aliejaus ir kvapiklių ar klevų sirupą primenantys sirupai be lašo klevo sulos.
Iš pradžių tokie gaminiai daugeliui atrodė kaip pažanga: po Antrojo pasaulinio karo JAV sparčiai populiarėjo šaldyti patiekalai, lydytas sūris, miltiniai kiaušinių pakaitalai. Ilgesnis galiojimas, žema kaina ir patogumas pakeitė tradicinius receptus, o gamintojai palaipsniui keitė natūralius ingredientus pigesniais priedais.
Amerikos ir Europos keliai išsiskyrė
JAV Maisto ir vaistų administracija nustato vadinamuosius tapatumo standartus, tačiau jų tikslas – ne išsaugoti tradicinį produktų charakterį, o užtikrinti, kad etiketė pernelyg neapgautų „protingo vartotojo“. Todėl net ir ribotos apgaulės bylos teismuose neretai atmetamos argumentu, kad vartotojas turėjo suprasti, jog produktas – tik imitacija.
ES taiko atsargumo principą: nauji priedai turi būti įrodyti kaip saugūs dar prieš pasirodydami rinkoje. Be to, čia itin svarbios saugomos kilmės nuorodos – nuo Parmigiano Reggiano iki Kalamatos alyvuogių aliejaus ar Feta sūrio. Tokie produktai privalo būti gaminami konkrečiame regione, iš nurodytų žaliavų ir tradiciniais metodais.
Parmezano pavyzdys iškalbingas. Europoje tai griežtai reglamentuotas, ilgaamžėmis tradicijomis paremtas sūris. JAV tuo pačiu pavadinimu dažnai žymimi įvairūs kieti sūriai, o kai kuriuose tarkuotuose „parmezano“ produktuose buvo aptikta net celiuliozės – medienos plaušų.
Kaina, sveikata ir prarastas skonis
Ekonominė realybė lemia, kad itin perdirbtas, kaloringas maistas dažnai kainuoja pigiau nei švieži produktai. Tyrimai Jungtinėje Karalystėje rodo, jog sveikesnis maistas vidutiniškai yra dvigubai brangesnis skaičiuojant pagal kalorijas. Tačiau trumpalaikė finansinė nauda virsta ilgalaikėmis sąnaudomis sveikatai ir sveikatos apsaugos sistemai.
Europoje labiau saugomos maisto tradicijos ir kilmės skaidrumas suteikia vartotojams daugiau galimybių rinktis tikrą produktą, o gamintojams – pagrįstai už jį prašyti didesnės kainos. JAV vartotojai neretai net nežino, kaip turėtų atrodyti ir skonėti autentiškas sūris, alyvuogių aliejus ar net paprastas pomidoras.
Skirtumas tarp žemų kainų ir tikro skonio tampa ne tik asmeninio pasirinkimo, bet ir politinio bei teisinio reguliavimo klausimu, kuris ilgainiui lems, ką laikysime normaliu maistu ateities kartoms.
