Daugelis vyrų skuba pradėti testosterono terapiją: ekspertai įspėja apie dažnai daromą klaidą

Pastaraisiais metais vis dažniau girdime apie mažą testosterono kiekį, o specializuotų klinikų daugėja ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tačiau tyrimai rodo, kad iki ketvirtadalio vyrų testosterono pakaitinę terapiją pradeda net neatlikę pradinio hormono kiekio kraujyje tyrimo. Tai kelia klausimų dėl perteklinio gydymo ir nepagrįstų lūkesčių.

Testosteronas – pagrindinis vyriškas hormonas, darantis didelę įtaką raumenų masei, energijai, nuotaikai ir lytinei funkcijai. Didžioji jo dalis gaminama sėklidėse esančiose Leidigo ląstelėse. Nedidelį androgenų kiekį išskiria ir antinksčiai, tačiau vyrams jis lemia mažiau nei 5 proc. vyriškėjimo požymių.

Kas laikoma mažu testosteronu?

Suaugusių vyrų bendrojo testosterono normos dažniausiai svyruoja nuo 300 iki 1 000 nanogramų decilitre. Moterims šis lygis gerokai mažesnis – maždaug 15–70 nanogramų decilitre. Amerikos urologų asociacija žemesnį nei 300 nanogramų decilitre lygį laiko riba, leidžiančia svarstyti mažo testosterono diagnozę.

Tačiau vien skaičiaus nepakanka. Diagnozei būtini bent du atskirų dienų rytiniai kraujo tyrimai, rodantys sumažėjusį lygį. Rytinis laikas svarbus todėl, kad jauniems vyrams testosteronas natūraliai būna aukščiausias apie 8 valandą ryto. Vyresniems paros svyravimai mažėja, bet dauguma gairių vis dar rekomenduoja tyrimus atlikti rytais dėl palyginamo rezultato.

Simptomai ir realūs lūkesčiai

Be laboratorinių duomenų, vyras turi jausti ir būdingus simptomus. Tai gali būti sumažėjusi energija, jėga ir ištvermė, raumenų masės mažėjimas, svorio augimas, prastesnė darbinė ar fizinė veikla, mažesnis lytinis potraukis, erekcijos sutrikimai. Taip pat dažni nuotaikos svyravimai, prastesnė atmintis, susikaupimo sunkumai, dirglumas.

Šie nusiskundimai nėra išskirtiniai tik mažam testosteronui. Juos gali lemti miego sutrikimai, lėtinis stresas, depresija, skydliaukės ligos, nejudrus gyvenimo būdas ar vaistai. Todėl atsakingas gydytojas pirmiausia turi įvertinti visą bendrą sveikatos būklę, o ne automatiškai viską aiškinti „žemu T“.

Kada verta tęsti terapiją?

Gairės rekomenduoja testosterono pakaitinei terapijai taikyti mažiausią veiksmingą dozę ir siekti maždaug 450–600 nanogramų decilitre lygio. Svarbiausia ne pats skaičius, o tai, ar pagerėja paciento savijauta, energija ir lytinė funkcija.

Jei pasiekus tikslinį intervalą simptomai išlieka nepakitę, tyrimai rodo, kad tikimybė, jog būtent testosterono trūkumas buvo pagrindinė problema, yra maža. Tokiu atveju rekomenduojama terapiją nutraukti ir ieškoti kitų priežasčių.

Kita dažna problema – prastas tolesnis stebėjimas. Duomenys rodo, kad beveik pusė vyrų, pradėjusių gydymą, vėliau nesikreipia pakartotiniams tyrimams. Be reguliaraus stebėjimo neįmanoma saugiai koreguoti dozių ir įvertinti, ar gydymas iš tiesų naudingas.

Atsakingas požiūris į mažą testosterono kiekį reiškia ne tik tiksliai atliktus tyrimus, bet ir aiškiai aptartus lūkesčius. Pakaitinė terapija gali ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę tiems, kuriems ji iš tiesų reikalinga, tačiau nėra universalus sprendimas visoms nuovargio ar nuotaikos problemoms.