Kodėl vis dar nėra vaisto nuo vėžio? Mokslininkai paaiškino, kas labiausiai apsunkina gydymą

Vėžio gydymo pažanga pastaraisiais dešimtmečiais įspūdinga, tačiau universalaus vaisto visoms vėžio formoms vis dar nėra. Tai ne technologijų ar pinigų trūkumo problema, o pačios ligos sudėtingumas.

Vėžys atsiranda, kai normalios ląstelės ima kaupti DNR pažeidimus ir mutacijas. Dalis jų pataisoma, kitos suveikia kaip savisunaikos signalas, bet kai kurios mutacijos suteikia ląstelei pranašumą: ji ima nekontroliuojamai daugintis, ardyti aplinkinius audinius ir galiausiai plisti į kitus organus.

Ne viena, o šimtai ligų

Vėžys nėra viena liga. Yra daugiau kaip 100 skirtingų jo tipų, kurie tarpusavyje smarkiai skiriasi. Plaučių vėžys ir leukemija – visiškai kitokie susirgimai, reikalaujantys skirtingo gydymo, todėl vieno „stebuklingo vaisto“ idėja nėra realistiška.

Šiuolaikinis gydymas dažniausiai derina chirurgiją, spindulinę terapiją ir chemoterapiją. Prie jų prisideda hormonų terapija, imunoterapija bei taikiniai nukreipti vaistai, parinkti pagal konkretaus naviko genetines ypatybes.

Daugeliu atvejų tai leidžia pasiekti remisiją ar net visišką pasveikimą, tačiau sėkmė toli gražu nėra 100 proc. Vėžys ypač pavojingas, kai metastazuoja – kai vėžio ląstelės išplinta po visą organizmą.

Navikas – gyvas ekosistemos tinklas

Tradiciškai vaistai kuriami tiriant ląstelių linijas laboratorijoje. Jos daug atskleidė apie vėžio genetiką, bet neatspindi visos naviko realybės gyvame organizme. Tikrovėje navikas – tai sudėtinga ekosistema, kurioje skirtingos ląstelės nuolat bendrauja tarpusavyje ir su aplinkiniais audiniais.

Tame pačiame navike gali būti kelios skirtingos ląstelių „subpopuliacijos“, turinčios skirtingas mutacijas. Ši vadinamoji kloninė heterogeniškumas reiškia, kad vaistas, sunaikinęs vieną ląstelių grupę, kitai gali būti beveik neveiksmingas.

Be to, vėžio ląstelės geba „perprogramuoti“ įprastas organizmo sistemas. Jos skatina naujų kraujagyslių augimą, kad gautų daugiau maisto medžiagų, ir slopina imuninės sistemos veiklą, kad ši jų neatpažintų.

Vėžio kamieninės ląstelės ir prisitaikymas

Vis daugiau dėmesio sulaukia vėžio kamieninės ląstelės – retos, bet itin atsparios ląstelės, galinčios atlaikyti chemoterapiją ir spindulinį gydymą. Net ir tada, kai navikas sumažėja iki nematomo, viena tokia ląstelė teoriškai gali vėl užauginti naują naviką.

Dar viena priežastis, kodėl vėžį sunku išgydyti, yra jo gebėjimas prisitaikyti. Susidūrusios su vaistais ar radiacija, dalis ląstelių pakeičia genų aktyvumą ir įjungia gynybinius mechanizmus. Taip vystosi atsparumas gydymui ir liga grįžta agresyvesnė.

Tačiau pastangos atsiperka. Nuo aštuntojo dešimtmečio daugumos vėžio rūšių mirtingumas reikšmingai sumažėjo ir toliau mažėja. Tobulėja diagnostika, atsiranda vis tikslesni, individualiai pritaikomi gydymo būdai, todėl vis daugiau onkologinių pacientų gyvena ilgiau ir kokybiškiau.