Mokslininkai ištyrė 41 civilizaciją: visos žlugo dėl tos pačios lemtingos klaidos

Majų civilizacija Centrinėje Amerikoje, Mesopotamijos miestai-valstybės, faraonų Egiptas ar Mongolų imperija – tai istorijos milžinai, kurie ilgą laiką atrodė nepalaužiami. Tačiau visi jie galiausiai subyrėjo. Kodėl taip nutiko, ir ar panašus likimas gali ištikti šių dienų supervalstybes – Jungtines Valstijas, Kiniją ar Rusiją?

Istorija rodo paradoksą: net didžiausi laimėjimai moksle, karyboje, ūkyje ar valstybės valdyme negarantuoja ilgaamžiškumo. Kai kurios civilizacijos paliko įspūdingus architektūros stebuklus, kitos – teisės ir literatūros paminklus, tačiau nė viena nebuvo apsaugota nuo žlugimo.

Žaliasis Jukatano pragaras: paslaptis, kodėl dingo majai

Populiarioji kultūra majus dažnai vaizduoja per kraupių ritualų ir egzotiškų dekoracijų prizmę. Vis dėlto už šių stereotipų slypi itin aukšto lygio civilizacija, turėjusi išvystytą raštą, 365 dienų kalendorių, pažangias astronomines žinias ir matematikos pasiekimus, tarp jų – nulio sąvoką.

Majų inžinerinis tikslumas iki šiol stebina. Pavyzdžiui, Čičen Icos statiniuose pavasario lygiadienio metu saulės šešėliai sukuria įspūdį, tarsi akmeniniais laiptais slinktų gyvatė – tai liudija precizišką astronominį skaičiavimą.

Tačiau maždaug nuo 700 metų mūsų eros laikų kažkas pradėjo negrįžtamai keistis: mažėjo statybų, silpo administracija, nyko amatai, kai kur gyventojų skaičius krito net dešimteriopai. Iki maždaug 900 metų didžioji dalis miestų buvo apleisti ir praryta džiunglių. Vėliau šios vietos iš naujo atrastos tik XIX amžiuje.

Vandens trūkumas, miškų kirtimas ar politinis chaosas?

Vieno atsakymo, kodėl majai žlugo, mokslas iki šiol neturi. Istoriniai šaltiniai leidžia įtarti, kad vėlyvuoju laikotarpiu daugėjo vidinių konfliktų, įtakos kovų, klestėjo apgaulės ir skandalai. Vis dėlto tyrėjai ilgą laiką abejojo, ar vien politika galėjo taip smarkiai sugriauti sudėtingą sistemą.

Buvo keliamos ir katastrofinės hipotezės – epidemijos, uraganai, žemės drebėjimai, padidėjęs ugnikalnių aktyvumas. Tačiau tvirtų įrodymų šioms versijoms pritrūko.

Viena iš svarbesnių šiuolaikinių teorijų sieja žlugimą su ekologiniais ir demografiniais veiksniais. Tyrėjai, analizavę vieną iš majų miestų-valstybių, teigė, kad tam tikru laikotarpiu majams „pernelyg sekėsi“ – augo gyventojų skaičius, plėtėsi žemdirbystė, o miškai masiškai buvo kertami naujiems laukams. Tai galėjo paspartinti dirvožemio eroziją ir sukelti badą.

Kita reikšminga versija akcentuoja vandenį. Tyrėjai, nagrinėję ežerų nuosėdas Jukatane, darė išvadą, kad regione galėjo įsivyrauti itin ilga, net apie du šimtmečius trukusi sausra. Vandens stygius galėjo sukelti grandininę reakciją: mažėjant derliui, stiprėjant konkurencijai tarp miestų ir daugėjant konfliktų, sistema ėmė byrėti iš vidaus.

Dar vienoje hipotezėje dėmesys skiriamas drėkinimo infrastruktūrai. Remiantis palydovinių vaizdų analizėmis, regione galėjo egzistuoti kanalai, kurie lietinguoju sezonu nusausindavo pelkėtas žemes, o sausuoju – tiekdavo vandenį. Jei tokia sistema buvo apleista, žemdirbystė galėjo greitai žlugti, o vietovės – išdžiūti. Teigiama, kad tai net galėjo padidinti vietinę temperatūrą keliais laipsniais ir dar labiau paspartinti džiūvimo spiralę.

Mesopotamija: kai drėkinimas tampa spąstais

Vanduo ir drėkinimo kanalai galėjo prisidėti ir prie kitos didžios civilizacijos – Mesopotamijos – nuosmukio. Tarp Tigro ir Eufrato susiformavęs pasaulis davė žmonijai vienus seniausių teisės ir literatūros tekstų. Kanalai leido klestėti žemdirbystei pusdykumėse, tačiau ilgainiui paaiškėjo tamsioji šio sprendimo pusė.

Nuo kalnų upių atnešami mineralai kaupėsi dirvoje: vandeniui išgaruojant, druskos likdavo žemėje. Po šimtmečių dirva tapo pernelyg sūri ir netinkama augalams. Derlius krito, o išlikimo strategijos tapo vis labiau ribotos – nebegalėjai nustoti laistyti, nes viskas išdžiūtų, bet laistant toliau, dirva dar sparčiau prastėjo.

Galiausiai nusilpusi teritorija tapo lengvu grobiu įsibrovėliams. Vienas po kito žlugo miestai-valstybės, o Babilonas vėliau krito užkariautojų rankose.

Nubija ir Makurija: civilizacijos, priklausomos nuo kaimynų

Sahelio ir Nubijos regione civilizacijų likimą dažnai lėmė ne vien klimatas, bet ir galingi kaimynai. Čia kūrėsi ir nyko įvairios valstybės, kurių istorija susipynusi su Egipto pakilimais ir nuosmukiais.

Vienas ryškesnių pavyzdžių – krikščioniškoji Makurija. Jos sostinėje stovėjo bažnyčios ir vienuolynai, o įtvirtintame mieste – valdovo rūmai. VII amžiuje į regioną persikėlė karinė įtampa: po Egipto užkariavimo arabų pajėgos mėgino plėsti įtaką ir Nubijoje. Vis dėlto Makurijos sostinė buvo apginta, o vėliau sudaryta taikos sutartis, kuri suteikė kelių šimtmečių stabilumo laikotarpį.

Makurijos nuosmukis taip pat atėjo per politinius pokyčius regione: valdovo sosto perėmimas, religijos kaitos simboliai ir didėjanti priklausomybė nuo Egipto centrų galiausiai lėmė krikščioniškos civilizacijos sunykimą.

Egiptas ir Roma: net tūkstantmečiai negelbsti

Egiptas išsilaikė apie keturis tūkstančius metų, tačiau ir jis patyrė politinį susiskaldymą, išorines invazijas bei valdžios kaitą. Galiausiai senųjų tikėjimų ir papročių pasaulį radikaliai pakeitė krikščionybė, kuri išstūmė senąją religinę sistemą.

Simboliška, kad laikotarpis, siejamas su senovės Egipto pabaiga, sutampa su Romos imperijos skilimu. Pačios Romos nuosmukis dažnai aiškinamas ekonominiais sunkumais, pernelyg brangiais karais, pinigų nuvertėjimu ir vidiniais konfliktais. Prie silpnėjimo prisidėjo ir epidemijos, kurios mažino kariuomenės pajėgumus. Imperija, ilgai rėmusis ekspansija, galiausiai prarado pagreitį ir subyrėjo į mažesnius darinius.

41 civilizacijos ir penkios žlugimo priežastys

JAV mokslininkas Jaredas Diamondas, analizavęs 41 skirtingos civilizacijos istoriją, išskyrė penkias priežastis, kurios dažniausiai veda į žlugimą:

1) aplinkos niokojimas (miškų kirtimas, dirvožemio erozija);
2) klimato pokyčiai;
3) priklausomybė nuo išorinių išteklių;
4) karas ar invazija;
5) nesugebėjimas laiku rasti sprendimų šioms problemoms.

Ar pakanka vengti šių klaidų, kad civilizacija išliktų? Istorija rodo, kad pavojingiausia ne pati krizė, o momentas, kai visuomenė nebesugeba į ją atsakyti. Kaip su tuo susitvarkys šiandienos pasaulis – parodys laikas.