Mįslė po 5000 metų: kas iš tiesų privertė išnykti pirmąsias Europos bendruomenes?

Žmonių populiacija per istoriją augo ne visada tolygiai – kai kuriais laikotarpiais ji patyrė staigių ir sunkiai paaiškinamų svyravimų. Tyrėjai yra nustatę ne vieną momentą, kai bendruomenės patyrė dramatišką nuosmukį.

Vienas iš tokių laikotarpių siejamas su neolitu, maždaug prieš 5 tūkst. metų, kai dalyje Europos regionų ėmė byrėti vietinės bendruomenės.

Šio plataus masto reiškinio priežastys ilgą laiką išliko neaiškios, nors buvo keliamos įvairios hipotezės apie vadinamąjį neolito nuosmukį.

Dabar, išanalizavę senovinę DNR iš 132 asmenų, palaidotų kape dabartinės Prancūzijos teritorijoje, Kopenhagos universiteto mokslininkų vadovaujami tyrėjai pradeda dėlioti aiškesnį vaizdą, kas galėjo įvykti.

„Matome aiškų genetinį lūžį tarp dviejų laidojimo etapų. Žmonės, kurie naudojosi kapu iki žlugimo ir po jo, panašu, buvo dvi visiškai skirtingos populiacijos“, – teigia Kopenhagos universiteto genetikas Frederik Seersholm, pagrindinis tyrimo autorius.

„Tai rodo, kad įvyko kažkas reikšmingo – didelis sukrėtimas, dėl kurio viena populiacija sumenko, o jos vietoje atsirado kita“, – priduria jis.

Neolito nuosmukis datuojamas apie 3000 m. pr. Kr. Kelis šimtmečius iki tol populiacija augo: medžioklė ir rinkimas traukėsi, technologijos plito, o žemdirbystės visuomenės klestėjo.

Vis dėlto kažkas, regis, sukėlė ryškų demografinį poslinkį. Daugelyje vietų, pavyzdžiui, Skandinavijoje, vietinės ūkininkų bendruomenės išnyko, o jas pakeitė žmonės, turėję Eurazijos stepių kilmės bruožų.

Vietovėje Bury, maždaug už 50 kilometrų į šiaurę nuo Paryžiaus, buvo naudojamas didelis megalitinis kapas – galerijos tipo kapavietė, kurioje bendruomenė kolektyviai laidodavo mirusiuosius būtent tuo neramiu laikotarpiu.

Nors šiame regione nuosmukio poveikis iki šiol buvo suprantamas prasčiau nei kitur, mokslininkai svarstė, kad palaikai galėtų atskleisti to meto mirtingumo ir demografinių permainų ženklus.

Kapavietėje rasta šimtų žmonių palaikų. Ankstesni tyrimai parodė, kad laidojimai vyko dviem aiškiai atskirais etapais, o tarp jų buvo kelių šimtmečių pertrauka, kai palaidojimų nefiksuota. Ši pauzė sutampa su neolito nuosmukio laikotarpiu.

Tyrėjai išskyrė ir išsekvenavo 132 genomus iš abiejų laidojimo etapų ir aptiko tą patį modelį, kuris matomas ir kitose Europos vietose: populiacija iki nuosmukio genetiškai nesusijusi su populiacija, pasirodžiusia po jo.

Be to, pirmajame etape (apie 3200–3100 m. pr. Kr.) buvo neįprastai daug asmenų, mirusių labai jauni.

„Toks mirtingumo vaizdas nėra būdingas įprastai, sveikai populiacijai“, – sako Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro archeologė Laure Salanova.

„Tai leidžia manyti, kad galėjo įvykti katastrofiškas įvykis – pavyzdžiui, liga, badas arba konfliktas“, – pažymi ji.

Antrasis laidojimo etapas, tyrėjų duomenimis, turėjo ryškių genetinių ryšių su pietų Prancūzija ir Iberija. Tai rodo, kad po neolito nuosmukio į Paryžiaus baseiną galėjo vykti migracija ir naujas įsikūrimas iš šių regionų.

Kas tiksliai sukėlė sukrėtimą, vis dar nėra aišku. Vis dėlto surinkti duomenys, įskaitant genetinius pėdsakus, labiau leidžia kalbėti apie kelių veiksnių kombinaciją, o ne vieną katastrofą.

Tyrėjai palaikuose aptiko kelių patogeninių bakterijų DNR, ypač tarp pirmojo etapo palaidotųjų. Tarp jų – Yersinia pestis, mikrobas, vėliau sukėlęs Juodąją mirtį, taip pat Borrelia recurrentis, siejama su utėlių platinama pasikartojančia šiltine.

Yersinia pestis pėdsakų aptikta ir kituose Europos palaikuose iš neolito nuosmukio laikų, tačiau šios bakterijos vaidmuo vis dar kelia diskusijų.

„Patogenų DNR buvimas rodo, kad tuo metu užkrečiamos ligos veikė žmonių populiacijas“, – teigia Kopenhagos universiteto genomikos specialistas Martin Sikora.

„Nors nėra tvirto pagrindo teigti, kad vien maras sukėlė populiacijos žlugimą, bendra ligų našta galėjo būti vienas iš kelių prisidėjusių veiksnių“, – sako jis.

Tuo pat metu regiono aplinkos duomenys rodo, kad tuo laikotarpiu ėmė atsigauti miškai ir atsikovoti dirbamą žemę – tai paprastai siejama su sumažėjusia žmogaus veikla.

Įdomūs buvo ir palaidotųjų tarpusavio ryšiai. Iki nuosmukio palaidoti žmonės buvo artimai giminingi, o tai leidžia manyti, kad tai buvo glaudi, šeimų grupėmis paremta bendruomenė.

Po nuosmukio giminystės ryšiai tapo laisvesni, o laidojimai labiau išsibarstė laike. Tyrėjų vertinimu, tai gali rodyti retesnę, išretėjusią populiaciją.

Apibendrinus, rezultatai leidžia įtarti, kad bendruomenė patyrė didelę įtampą dėl kelių vienu metu veikusių spaudimų, o vėliau, jiems susilpnėjus, įvyko populiacijos pasikeitimas.

Nors dar nėra iki galo aišku, kaip tiksliai šis vietinis pavyzdys atspindi platesnį neolito nuosmukio vaizdą, tyrimas papildo bendrą supratimą apie laikotarpį, kai sukrėtimai apėmė didelę Europos dalį.

„Toliau plėtojant aiškesnį regioninių ypatybių supratimą, o ne bandant jas suvienodinti didelėmis pokyčių istorijomis, galima sukurti naujų, įdomių ir autentiškų vėlyvojo neolito Europos pasakojimų“, – rašo Londono universiteto koledžo archeologas Tom Booth.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Ecology & Evolution.