Neapolio „Federico II“ universitetas atliko tyrimą, kuris parodė, kad specialiai apmokyti šunys sugebėjo atskirti ramybės būsenoje ir streso metu paimtus mėginius net 93,75 % tikslumu. Tai tapo įmanoma dėl pokyčių lakiuosiuose organiniuose junginiuose, esančiuose iškvepiamame ore ir prakaite, kai padažnėja širdies ritmas ir pakyla kraujospūdis. Šunys reagavo į šiuos cheminius signalus net laboratorinėmis sąlygomis, įrodydami, kad jie remiasi visų pirma fiziologiniais, o ne elgesio požymiais.
Ypatingai jautri šunų uoslė paaiškinama jų anatomijos ypatumais: uoslės centras šuns smegenyse sudaro apie 0,31 % smegenų tūrio – tai 31 kartą daugiau nei žmogui. Dauguma veislių turi daugiau kaip 220 milijonų uoslės receptorių, todėl gali užfiksuoti net menkiausius cheminių medžiagų pokyčius. Šis mechanizmas papildo regimuosius ir garsinius signalus ir leidžia gyvūnui susidaryti išsamią žmogaus emocinės būklės „schemą“.
Kvapas, kuris vieną kartą susiejamas su nerimu ar stresu, gali ilgai išlikti šuns atmintyje ir vėliau vėl sužadinti jo budrumą panašiose situacijose. Mokslininkai pabrėžia, kad tokios reakcijos nėra agresijos požymis – tai šuns atsakas į chemikalų siunčiamą signalą. Laimei, šiuos atsakus galima koreguoti taikant pozityvų skatinimą ir tinkamą dresūrą.
