Kai šuo išsigąsta, jis ieško vieno dalyko: kaip reaguoti teisingai ir ko nedaryti?

Kai šuo patiria stresą ar išgąstį, dažnas jo instinktas yra priartėti prie žmogaus, kuriuo labiausiai pasitiki. Artumas, šeimininko kvapas ir kūno šiluma veikia kaip signalai, kad situacija valdoma, todėl gyvūnui lengviau nusiraminti. Dėl to po stresinio įvykio šuo dažnai greičiau atgauna emocinę pusiausvyrą būdamas šalia žmogaus, nei likdamas vienas.

Toks elgesys ypač pastebimas per perkūniją, fejerverkus, neįprastus garsus laiptinėje ar veterinarijos klinikoje. Šuo gali prisiglausti prie kojų, atsiremti visu kūno svoriu arba sekti iš paskos iš kambario į kambarį. Tai ne kaprizas, o bandymas susirasti saugumo orientyrą.

Saugi bazė šuniui

Gyvūnų elgesio specialistai dažnai aiškina, kad socialiniams gyvūnams grėsmės akivaizdoje natūralu laikytis arčiau grupės. Šuniui šeimininkas tampa vadinamąja saugia baze, stabilia atrama nenuspėjamoje aplinkoje. Fizinis kontaktas padeda šuniui patikrinti, ar žmogus ramus, ir iš šios reakcijos „nuskaityti“, ar situacija tikrai pavojinga.

Prisiglaudimas ar atsirėmimas gali turėti ir labai praktišką funkciją. Šuo taip tarsi „įsižemina“, sumažina vidinę įtampą, o kartu gauna aiškų grįžtamąjį ryšį iš žmogaus. Jei šeimininkas išlieka ramus, šuniui lengviau reguliuoti savo susijaudinimą.

Ar guodimas stiprina baimę?

Vis dar gajus mitas, kad paguodžiant išsigandusį šunį jo baimė esą sustiprėja. Tačiau šiuolaikinė gyvūnų elgsenos mokslinė praktika pabrėžia, kad baimė yra emocinė būsena, o ne sąmoningai pasirenkamas „blogas“ elgesys, todėl jos „apdovanoti“ neįmanoma taip, kaip apdovanojamas triukas ar paklusnumo komanda. Daugeliu atvejų rami parama ir galimybė būti šalia patikimo žmogaus padeda šuniui greičiau nusiraminti.

Priešingai, ignoravimas ar šiurkštus atstūmimas, kai šuo aiškiai prašo artumo, gali didinti nesaugumą. Jei gyvūnas patiria, kad jam baisu, o pagalbos nėra, ateityje reakcijos į panašius dirgiklius gali tapti stipresnės. Ilgainiui tai gali apsunkinti ir elgesio korekciją, nes šuo praranda pasitikėjimą, kad stresinėje situacijoje šeimininkas bus atrama.

Ką daryti šeimininkui?

Praktiškai svarbiausia yra išlikti ramiam ir prognozuojamam. Šuniui padeda žemas, ramus balsas, lėti judesiai, galimybė prisiglausti, taip pat aplinkos kontrolė, pavyzdžiui, užuolaidos ir mažesnis triukšmas per fejerverkus. Jei šuo pats ateina ieškoti kontakto, saugu leisti jam būti šalia, nes tai dažnai yra aiški, brandi komunikacija: jam reikia pagalbos nusiraminti.

Tuo pat metu verta stebėti, ar baimė netampa nuolatine problema. Jei šuo reguliariai panikuoja, dreba, seilėjasi, bando pabėgti, drasko duris ar langus, tai gali būti ženklas, kad reikia nuoseklaus pripratinimo prie dirgiklių ir specialisto pagalbos. Tokiais atvejais veiksmingiausias kelias paprastai yra elgesio modifikacija, o kai kada, veterinarijos gydytojo sprendimu, ir papildomos priemonės, mažinančios nerimą.

Ilgalaikėje perspektyvoje artumo suteikimas formuoja pasitikėjimą ir didina šuns saugumo jausmą. Šuo, kuris žino, kad sunkią minutę gali remtis į savo žmogų, dažnai tampa drąsesnis ir labiau atsparus kasdieniams stresoriams. Tai yra vienas iš pagrindinių stabilaus ryšio tarp šuns ir šeimininko požymių.