400 tūkst. km nuo namų: NASA atskleidė, kaip skrydis į Mėnulį keičia žmogaus kūną

NASA vykdomos misijos „Artemis II“ įgula sugrįžo į Žemę po kelionės, kurios metu įveikė 406 771 kilometrą ir pasiekė tolimąją Mėnulio pusę. Tai – didžiausias atstumas, į kurį iki šiol yra nuskridęs žmogus.

Kosminių skrydžių daugėjant ir jiems ilgėjant, mokslininkai vis aktyviau aiškinasi, kaip tokios kelionės veikia žmogaus organizmą. Rizikos, su kuriomis susiduria astronautai, gerokai pranoksta įprastus sveikatos iššūkius Žemėje.

NASA yra įvardijusi penkis pagrindinius kosminių skrydžių pavojus: spinduliuotę, izoliaciją ir uždarumą, didelį atstumą nuo Žemės, gravitacijos pokyčius (arba jos nebuvimą) bei uždarą ar priešišką aplinką.

Kaip kūnas keičiasi kosmose?

Žmogaus kūnas, kaip rodo tyrimai, nėra pritaikytas gyvenimui kosmose. Gravitacijos pokyčiai arba ilgas buvimas nesvarumo būsenoje gali mažinti kaulų tankį, keisti skysčių pasiskirstymą organizme, daryti įtaką širdies veiklai.

Net ir pereinant iš vieno gravitacijos lygio į kitą astronautams gali pasireikšti judesio liga, o orientuotis erdvėje tampa sudėtingiau.

Remiantis naujausiais „NASA“ pranešimais, žmogaus darbingumo gerinimas ir būdai, kaip suvaldyti šias problemas, yra vienas svarbiausių prioritetų planuojant misijas į Mėnulį ir Marsą.

Maža gravitacija veikia ir širdį bei kraujagysles. Šių pokyčių stiprumas priklauso nuo misijos trukmės – kuo skrydis ilgesnis, tuo rizika didesnė. Širdies ir kraujotakos sistemos pakitimai gali didinti kraujo krešulių, širdies ritmo sutrikimų bei žemo kraujospūdžio tikimybę.

„NASA“ duomenimis, keturių–šešių mėnesių misijų metu kaulai per mėnesį netenka maždaug 1–1,5 proc. savo tankio.

Ilgalaikis nesvarumas taip pat lemia kūno skysčių persiskirstymą, o tai gali paveikti regėjimą ir slėgį kaukolės viduje. Šis reiškinys vadinamas su kosminiais skrydžiais susijusiu neurookuliniu sindromu.

Keičiasi įpročiai ir dienotvarkė

Kosmose laikas ir įprasti paros ritmai neveikia taip, kaip Žemėje. Astronautai patiria netolygų šviesos ir tamsos ciklą, todėl gali sutrikti miegas ir cirkadiniai ritmai.

Pavyzdžiui, Tarptautinėje kosminėje stotyje per parą galima pamatyti apie 16 saulėtekių ir saulėlydžių – tai neišvengiamai veikia miego įpročius.

Kinta ir kasdienė rutina, susijusi su maistu. Kosmose astronautams nereikia tokio paties kiekio ar sudėties maistinių medžiagų kaip Žemėje, tačiau ankstesnių misijų tyrimai fiksavo atvejus, kai įgulos nariams trūko energijos, skysčių, kalcio ir natrio.

Todėl kosminė mityba turi dvi užduotis: užtikrinti pakankamą energijos kiekį ir kartu suteikti maistines medžiagas, padedančias mažinti neigiamą kosminių skrydžių poveikį.

„NASA“ mokslininkai siekia, kad maistas būtų priimtinas skoniu, saugus, maistingas, ilgai išliekantis, lengvai paruošiamas ir pakankamai įvairus, kad astronautams neatsibostų.

Psichologinis išbandymas

Kosminiai skrydžiai veikia ne tik kūną, bet ir psichologinę savijautą. Izoliacija, uždarumas, atstumas nuo Žemės ir nuolatinė įtampa gali didinti nerimo, depresijos bei prastos nuotaikos riziką.

„NASA“ pabrėžia, kad nuoseklūs tyrimai apie tai, kaip įgulos gali išsaugoti psichologinę sveikatą, yra būtini būsimų misijų saugumui ir sėkmei.

Tarp priemonių, kurias kosmoso agentūros rekomenduoja psichologinei būklei palaikyti, minimi dienoraščio rašymas, kasdienis sportas, muzikos klausymas ir bendravimas laiškais ar žinutėmis su artimaisiais.

Ką daryti, jei astronautas suserga kosmose?

Atsižvelgiant į sveikatos rizikas, kyla klausimas, kaip kosminėse misijose sprendžiami susirgimai. „NASA“ teigia, kad nepriklausomai nuo misijos trukmės ar tikslų, žmonių skrydžiams į kosmosą būtina bent minimali medicininė pagalba misijos metu.

Kad medicininės pagalbos prireiktų kuo rečiau, agentūra akcentuoja prevenciją: vitaminų papildus, išsamius sveikatos patikrinimus ir 14 dienų karantiną prieš startą.

Pagal dažniausiai tikėtinas būkles „NASA“ pritaiko medicininius išteklius skrydžio metu taip, kad būtų galima suvaldyti labiausiai tikėtinus arba pavojingiausius atvejus.

Daugumą sveikatos sutrikimų įmanoma gydyti panašiai kaip Žemėje, tačiau dėl ribotų galimybių pirmenybė teikiama vaistams, kurie gali atlikti kelias funkcijas ir turi kuo mažiau šalutinių poveikių.