Mėnulis sulauks smūgio iš Žemės: „SpaceX“ raketa į jo paviršių rėšis jau rugpjūtį

Mėnulis nuolat patiria kosminių kūnų smūgius, tačiau šįkart objektas bus žemiškos kilmės. Nepriklausomas astronomas Billas Gray’us skelbia, kad panaudota „SpaceX“ raketos „Falcon 9“ antroji pakopa 2026 metų rugpjūčio 5 dieną turėtų atsitrenkti į Mėnulio paviršių.

Jo vertinimu, smūgis įvyks apie 06:44 pasauliniu koordinuotu laiku ir greitis gali siekti maždaug septynis kartus didesnį už garso greitį. Prognozuojama vieta siejama su Einšteino kraterio apylinkėmis, netoli ribos tarp matomosios ir nematomosios Mėnulio pusių.

Kas tai per objektas?

Kalbama apie „Falcon 9“ viršutinę pakopą, kuri po naudingosios apkrovos atskyrimo neliko kontroliuojamai sugrąžinta į atmosferą. „Falcon 9“ yra iš dalies pakartotinai naudojama raketa: pirmoji pakopa dažnai grįžta ir nutupia, o antroji paprastai lieka orbitoje.

Anot B. Gray’aus, ši konkreti pakopa po 2025 metų sausį įvykdyto paleidimo liko pailgoje orbitoje aplink Žemę. Per vieną apsisukimą ji užtrunka apie 26 dienas, o trajektorija periodiškai priartėja prie Mėnulio orbitos srities, todėl laikui bėgant susidaro reali susidūrimo tikimybė.

Kodėl prognozuoti sudėtinga?

Nors pagrindines orbitos tendencijas lemia Žemės, Mėnulio, Saulės ir kitų planetų gravitacija, papildomą įtaką daro Saulės spinduliuotės slėgis. Ši jėga nedidelė, bet ilgainiui gali pastebimai pakeisti trajektoriją, ypač kai objektas sukasi ir nevienodai atspindi šviesą.

„Kosminių šiukšlių judėjimas dažniausiai yra prognozuojamas, tačiau Saulės spinduliuotės slėgis per laiką gali pridėti netikėtumo“, – sakė Billas Gray’us.

Ar tai pavojinga ir ką tai sako apie problemą?

Tiesioginės grėsmės žmonėms šis smūgis nekels, nes Mėnulyje nėra gyventojų, o kritimas vyks toli nuo bet kokios vykdomos veiklos. Vis dėlto incidentas išryškina augančią kosminių šiukšlių problemą ir tai, kad viršutinių pakopų „palikimas likimo valiai“ ilgainiui sukuria neplanuotų susidūrimų riziką.

Pastaraisiais dešimtmečiais Mėnulyje būta ir tyčinių smūgių, vykdytų moksliniais tikslais, pavyzdžiui, kai NASA misija LCROSS 2009 metais sukėlė dulkių debesį ir padėjo patvirtinti vandens ledo pėdsakus šešėliuotuose krateriuose. 2022 metais taip pat fiksuotas nevaldomas raketos pakopos smūgis, po kurio Mėnulio orbitoje esantys aparatai užfiksavo naują kraterį.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didėjant paleidimų skaičiui vis svarbesni tampa aiškūs tarptautiniai principai, kaip valdyti raketų pakopų „gyvenimo pabaigą“. Vienas praktiškų sprendimų, apie kurį kalba ir B. Gray’us, yra viršutines pakopas nukreipti į tokias trajektorijas, kad jos paliktų Žemės ir Mėnulio aplinką ir nebekeltų susidūrimo rizikos artimiausiu laikotarpiu.