Pilkas Londono rytas 1851 metais. Minia spraudžiasi aplink improvizuotą sceną, kurioje stovi vyras cilindru, odiniu diržu ir gyvu žiurkių sluoksniu ant pečių. Tai Džekas Blekas, prisistatantis kaip karalienės Viktorijos patvirtintas žiurkių gaudytojas. Jo triukai ir pasakojimai apie nuodus primena, kad žmonių ir žiurkių santykis visada buvo kupinas ir baimės, ir fascinacijos.
Ši istorija tęsiasi jau milijonus metų. Rudosios ir juodosios žiurkės Azijoje atsirado maždaug prieš 1–3 milijonus metų, išgyveno paskutinį ledynmetį ir pamažu prisitaikė gyventi greta žmonių. Kinų zodiake žiurkė simbolizuoja naują pradžią ir apsukrumą – savybes, kurios paaiškina jos sėkmę visame pasaulyje.
Kelionė prekybos keliais
Juodosios žiurkės yra tikros „generalistės“ – gebančios prisitaikyti prie įvairių klimatų ir maisto šaltinių. Kartu su pirmaisiais prekybos keliais jos pateko iš Indijos į Egiptą, tikėtina, dar prieš 5 000 metų, slapstydamosi laivų triumuose. Spėjama, kad gausėjant žiurkių, egiptiečiai dar labiau įvertino kates, tapusias idealiais graužikų medžiotojais.
Vėliau per prekybą su Romos imperija juodosios žiurkės pasiekė Europą ir jau trečiajame mūsų eros amžiuje buvo aptinkamos net Anglijos ir Airijos salose. Jos ne tik vogdavo maistą ir sparčiai veisdavosi, bet ir platino bakterines bei virusines infekcijas per šlapimą ir išmatas.
Juodosios mirties pandemija XIV amžiaus viduryje nusinešė maždaug pusę Europos gyventojų. Nors tradiciškai kaltinamos žiurkės, tikroji istorija sudėtingesnė: marą žmonėms perdavė blusos, nešiojusios bakteriją Yersinia pestis, o žiurkės buvo tik viena šių blusų buveinių.
Rudosios žiurkės ir miestų augimas
Tuo metu rudosios žiurkės dar nebuvo pasiekusios Europos. Jos gyveno Azijoje, kur XV–XVIII amžiais pradėtos net laikyti naminiais gyvūnais. Japonijoje išlikę kelių šimtų metų senumo vadovai, aiškinantys, kaip prisijaukinti ir selekcionuoti draugiškas, įvairių spalvų žiurkes.
Į Europą rudosios žiurkės atkeliavo vėliau, ko gero laivais, o gal ir plaukdamos vandenimis po gamtinių katastrofų, kaip pasakojama apie 1727 metų žemės drebėjimą prie Volgos. Didesnės, agresyvesnės ir labiau prisitaikančios jos pamažu išstūmė juodąsias žiurkes iš miestų ir namų Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Pramonės revoliucija sukūrė joms beveik idealias sąlygas. Augant miestams, rudosios žiurkės įsikūrė kanalizacijoje, sandėliuose ir šiukšlynuose, rado gausų maisto perteklių. Žmonės reagavo nuodais ir spąstais, tačiau žiurkės išvystė atsparumą daugeliui nuodų, o kova su jomis miestuose tęsiasi iki šiol.
Žiurkė – grėsmė ir pagalbininkė
XX amžiaus pradžioje žiurkių ir žmonių santykis netikėtai pasuko kita kryptimi. 1906 metais Filadelfijoje įkurtas Vistaro institutas išveisė pirmą standartizuotą laboratorinę žiurkių liniją. Šie gyvūnai pasirodė esą itin tinkami tyrimams: jų organizmas panašiai reaguoja į ligas kaip žmogaus, o genomai turi daug bendrumų.
Per kelis dešimtmečius žiurkės tapo nepakeičiamu biomedicinos, neurologijos ir psichologijos įrankiu. Šeštajame dešimtmetyje atlikti eksperimentai parodė, kad žiurkės, augusios stimuliuojančioje aplinkoje su žaislais ir bendraamžiais, turėjo storesnį smegenų žievės audinį. Tai padėjo įtvirtinti neuroplastiškumo sampratą – idėją, kad mūsų smegenis formuoja patirtys ir mokymasis.
Paradoksalu, bet gyvūnas, kurio žmonės labiausiai vengia, tapo vienu svarbiausių sąjungininkų kovoje su ligomis ir siekiant suvokti žmogaus elgesį. Kita vertus, didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Niujorke, žiurkės vis dar laikomos pavojingu kenkėju, dėl kurio skiriamos milijoninės sumos naikinimui.
Istorija rodo, kad visiškai atsikratyti žiurkių vargiai įmanoma. Jos seka žmonių pėdomis, prisitaiko prie mūsų kuriamų aplinkų ir net tada, kai bandoma jas išnaikinti, randa būdų išlikti. Todėl daugeliui miestų ateityje teks ne tik naikinti žiurkes, bet ir išmokti valdyti sugyvenimą su šiais atkakliais mūsų civilizacijos palydovais.
