Pirmasis kūdikio žaidimas dažnai būna tas pats, kad ir kurioje pasaulio šalyje jis gimtų. Italijoje jis vadinamas „il gioco del cucù“, Palestinoje – „ba’ ’éno“, Japonijoje – „inai-inai…ba“, o Lietuvoje – tiesiog „kukū“. Suaugusieji pridengia veidą, jį atidengia, o kūdikis kvatoja. Atrodo paprasta, bet už šio žaidimo slypi sudėtinga smegenų raida.
Šveicarų psichologas Jeanas Piaget dar 1936 metais aprašė, kad kūdikių gebėjimai atsiranda tam tikra tvarka. Maždaug 6 mėnesių mažyliai jau moka sugriebti daiktus, tačiau vaikščioti ir kalbėti dažniausiai pradeda apie 12 mėnesių. Nors šiandien tyrėjai pabrėžia, kad raida yra lankstesnė, Piaget išskirti etapai vis dar padeda suprasti, kodėl „kukū–niam“ taip veikia kūdikius.
Veidas, šypsena ir dingstantys daiktai
Naujagimiai vos po kelių dienų jau atpažįsta globėjų veidus. Nuo 6–10 savaičių jie pradeda socialiai šypsotis – reaguoja į matomas šypsenas ir jas atkartoti. Vėliau, apie 2–4 mėnesius, ima suprasti paprastą priežasties ir pasekmės ryšį: jei pakrati žaislą, jis skleidžia garsą.
Tarp 4 ir 7 mėnesių dauguma kūdikių įgyja vadinamąjį pastovumo suvokimą – supranta, kad žmogus ar daiktas išlieka, net jei jo nemato. Iki tol „dingo iš akių“ dažnai reiškia „nėra apskritai“, todėl suaugusiojo veido paslėpimas jiems panašus į magiją. Vėliau, įgijus pastovumo suvokimą, žaidimas tampa prognozuojamas ir dar juokingesnis.
Apie 9 mėnesius kūdikiai jau gali ilgiau išlaikyti dėmesį, nuspėti, kada veidas vėl pasirodys, ir patys jo ieškoti. Tai žaidimą paverčia ne tik pramoga, bet ir aktyviu mokymosi įrankiu.
Kaip „kukū–niam“ moko apie pasaulį
Viename tyrime 11 mėnesių kūdikiams parodoma uždanga su paslėpta kliūtimi. Už ekranėlio nuridenami kamuoliukai ar mašinėlės: vienu atveju jie sustoja ties kliūtimi, kitu – tarsi stebuklingai ją „pervažiuoja“. Vėliau kūdikiai labiau domisi būtent „magiškais“ žaislais, kurie pažeidė jų lūkesčius.
Tai rodo, kad kūdikiai labai atidžiai stebi, kas atitinka jų suvokimą apie pasaulį, o kas jį griauna. „Kukū–niam“ veikia panašiai: žaidimo struktūra yra nuspėjama, bet kiekvienas pasirodymas – netikėtas, todėl skatina ir juoką, ir mokymąsi.
Pirmasis pokalbis ir pirmasis pokštas
Psichologai pabrėžia, kad šis žaidimas moko ne tik fizinio pasaulio taisyklių, bet ir socialinių. „Kukū–niam“ apima akių kontaktą, pasikeitimą eilėmis ir bendrą dėmesį tam pačiam objektui. Tai tie patys įgūdžiai, kuriais remiasi vėlesni pokalbiai.
Tyrėjai tokį bendravimą vadina „paduok ir atgal gauk“ sąveika. Suaugęs žmogus stebi kūdikio reakcijas ir prisitaiko, o kūdikis mokosi, kad į jo veiksmus bus atsakyta. Dėl šios patikimos, bet turinio požiūriu netikėtos struktūros „kukū–niam“ dažnai vadinamas ir pirmuoju vaiko pokštu.
Vėliau, kai vaikas pradeda vaikščioti ir kalbėti, šis žaidimas natūraliai pereina į slėpynių formas. Maždaug 3–4 metų išsivysto vadinamoji proto teorija – gebėjimas suprasti, kad kiti žmonės turi savitas mintis ir žinojimą. Tada vaikai gali jau ne tik slėptis, bet ir kurti bendrus vaidmenų žaidimus, kuriuose vis dar išlieka „netikėto pasirodymo“ elementas.
Galiausiai, suaugus žmogus dažnai vėl grįžta prie „kukū–niam“ – tik jau iš kitos pusės. Tai tampa būdu užmegzti ryšį su kūdikiu, padėti jam saugiai tyrinėti pasaulį ir kartu pasidžiaugti pirmaisiais humoro blyksniais.
