Patalynės blakės daugelį siejasi su nešvara ir skurdu, tačiau šie parazitai gali apsigyventi ir tvarkinguose, moderniuose namuose. Istoriniai pasakojimai rodo, kad žmonės nuo jų kenčia jau tūkstančius metų, o ir šiandien tai vieni atkakliausių buities kenkėjų.
Įdomu, kad XIX amžiuje Britanijos karališkojo laivyno gydytojas tarakonus vadino „vertingais vabzdžiais“ vien todėl, kad šie naikino laive gyvenusias patalynės blakes. Tokie pavyzdžiai gerai parodo, kokios nekenčiamos buvo ir tebėra šios parazitinės blakės.
Išvaizda ir gyvenimo būdas
Pasaulyje žinoma apie 100 patalynės blakių rūšių, tačiau žmogaus krauju minta tik kelios. Šie vabzdžiai paprastai būna kaštoninės spalvos, maždaug pusės centimetro ilgio ir neįprastai plokšti, kol neprisisiurbia kraujo.
Blakės aktyvios daugiausia naktį. Jos suranda žmogų pagal kvėpuojamą anglies dvideginį, kūno šilumą ir specifinį kvapą. Įkandimui jos naudoja siurbtuką primenančius burnos organus, kuriais suleidžia baltymų mišinį, plečiantį kraujagysles, ir nuskausminamąsias medžiagas.
Dalis žmonių įkandimų visai nepastebi, kitiems jie sukelia niežtinčius, paraudusius bėrimus, kurie gali laikytis kelias savaites. Įprasta klaidinga nuostata, kad blakių įkandimai visada išsidėstę tiesiomis eilėmis ar „trijų žingsnių“ raštu – tai tik vienas iš galimų, bet ne privalomų požymių.
Stulbinantis atsparumas ir prisitaikymas
Nors blakės nelaikomos socialiais vabzdžiais kaip skruzdėlės ar bitės, jos geba bendradarbiauti. Vabzdžiai būriais slepiasi plyšiuose ir balduose sudarydami vadinamąsias refugijas, o jų kūnų krūvos padeda labiau išlaikyti drėgmę ir energiją.
Blakės išskiria feromonus, kuriais perspėja viena kitą apie pavojų, o išmatose esantys lakieji junginiai naktį padeda joms sugrįžti į slėptuves. Kartą įsitvirtinus, kolonija pasižymi didžiule ištverme – be maisto ji gali išgyventi kelias savaites ar net mėnesius, o vėsesnėje aplinkoje įkrinta į ramybės būseną ir be kraujo išsiverčia ilgiau nei metus.
Įprastai blakės laikosi per maždaug 6 metrų atstumą nuo vietos, kur žmogus miega ar dažniausiai sėdi, todėl naujos užkrato židiniai dažniausiai atsiranda pernešus užkrėstus baldus, drabužius ar kitus daiktus.
Nuo DDT iki šiuolaikinių metodų
XX amžiaus pradžioje, atsiradus centriniam šildymui, patalynės blakių populiacijos miestuose smarkiai išaugo. Situacija pasikeitė XX amžiaus viduryje pradėjus plačiai naudoti insekticidą DDT, kuris beveik panaikino blakes daugelyje šalių.
Vėliau paaiškėjo, kad DDT kaupiasi aplinkoje ir gali kelti grėsmę žmonių sveikatai, todėl nuo septintojo dešimtmečio daugelyje valstybių jis buvo uždraustas. Blakės tuo pasinaudojo: per kelis dešimtmečius dalis populiacijų išvystė atsparumą daugeliui insekticidų, sustorino išorinį apvalkalą ir pagerino nuodingų medžiagų skaidymą organizme.
Nuo 2000-ųjų daugybė pasaulio miestų fiksuoja patalynės blakių sugrįžimą, kurį skatina intensyvios tarptautinės kelionės ir prekyba. Blakės lengvai keliauja lagaminuose, naudotuose balduose ar tekstilėje, todėl užkrato šaltinį nustatyti dažnai būna sudėtinga.
Kaip apsiginti nuo patalynės blakių?
Šiuolaikinė kova su patalynės blakėmis remiasi kompleksiniu požiūriu. Pagrindiniu metodu laikomas karštis, nes dauguma blakių ir jų kiaušinėlių žūsta pasiekus maždaug 45 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Profesionalios įmonės naudoja šilumos generavimo įrangą, o gyventojai gali skalbti aukštoje temperatūroje ir naudoti džiovykles.
Labai svarbu ir mechaninis šalinimas – kruopštus siurbimas galingu dulkių siurbliu, ypač siūlėse, plyšiuose ir minkštuose balduose. Reguliarus patalynės ir čiužinių tikrinimas, apsauginių užvalkalų naudojimas bei atsargumas į namus parsinešant naudotus daiktus leidžia sumažinti užkrato riziką.
Nors patalynės blakių atsikratyti nėra lengva, derinant karštį, mechanines priemones ir profesionalią kenkėjų kontrolę, daugelį užkratų įmanoma suvaldyti. Svarbiausia nereaguoti panikuojant, o kuo greičiau imtis nuoseklių ir moksliškai pagrįstų veiksmų.
