Psichologas paaiškino, kodėl bandymas atsikratyti nerimo dažnai tik pablogina situaciją

Nerimas – viena dažniausių šiuolaikinio žmogaus patirčių. Klinikiniai tyrimai rodo, kad bent kartą gyvenime stiprų nerimą ar panikos simptomus patiria iki kelių dešimčių proc. žmonių. Tačiau nerimas nėra nuosprendis: tinkamai suprastas ir priimtas jis gali tapti jėga, o ne kliūtimi.

Klinikinis psichologas, daugiau kaip du dešimtmečius padedantis žmonėms tvarkytis su nerimu, siūlo pažvelgti į šią būseną iš naujo – ne kaip į priešą, o kaip į signalą ir treniruočių partnerį.

Kaip keisti santykį su nerimu?

Pirmoji svarbi mintis – kol reikalaujame, kad nerimas tuoj pat dingtų, jis valdo mus. Daug daugiau galios atsiranda tada, kai sau sakome: „Taip, dabar jaučiu nerimą, bet vis tiek galiu veikti.“ Tai nereiškia mėgti šią būseną, tačiau panaikina būtinybę visada būti ramiam.

Psichologas ragina elgtis su savimi kaip geras treneris su sportininku. Griežtas savikritikos balsas trumpam gali mobilizuoti, bet ilgainiui tik kelia įtampą ir skatina vengti iššūkių. Palaikantis tonas – „klysti normalu, galiu mokytis“ – mažina vidinę įtampą ir leidžia rizikuoti sveikiau.

Moksliniai tyrimai rodo, kad nerimo ir susijaudinimo pojūčiai kūne labai panašūs. Skiriasi tai, į ką sutelkiame dėmesį: į grėsmes ar galimus laimėjimus. Todėl verta klausti ne „kaip nusiraminti?“, o „ką galiu laimėti, jei šį kartą nepasitrauksiu?“.

Nuo vengimo prie treniruotės

Vienas pavojingiausių nerimo mechanizmų – vengimas. Kuo dažniau atsitraukiame nuo situacijų, kurios kelia įtampą, tuo labiau siaurėja mūsų pasaulis. Psichologas siūlo „mikrodozuoti“ diskomfortą: žengti labai mažus, bet nuoseklius žingsnius link to, kas kelia baimę.

Emocijas jis siūlo įsivaizduoti kaip bangas. Jei jas stumiame šalin, dažnai tik labiau paskęstame. Jei leidžiame bangai pakilti, pabūti ir nuslūgti, pamažu išmokstame „plaukti“ net ir audringesnėmis dienomis. Tai atitinka ir psichoterapijos praktikoje taikomus ekspozicijos principus.

Kita svarbi nuostata – nustoti gesinti „gaisrus“, kurių dar nėra. Nuolatinis blogiausių scenarijų svarstymas vargina, bet retai padeda pasiruošti realiems iššūkiams. Vietoj to galima skirti dienos metu konkretų „nerimo laiką“ ir rūpesčius nukelti būtent tam tarpsniui.

Santykiai, istorija ir pagalba

Nerimas dažnai susijęs su mūsų praeitimi. Jei augome aplinkoje, kur teko daug budėti ir saugotis, jautresnė nervų sistema yra ne trūkumas, o išlikimo strategija. Svarbi žinia – ši sistema gali būti atnaujinta, kai sau parodome, jog dabartinė aplinka ir mūsų galimybės jau kitokios.

Psichologas akcentuoja ir aplinkinių reikšmę. Nuolat kritikuojantys ar nenuspėjami žmonės laiko mūsų „signalizaciją“ įjungtą, o palaikantys santykiai padeda nusiraminti. Atvira kalba apie jausmus, kai renkamės patikimus žmones, mažina kraujospūdį ir streso hormonų lygį bei stiprina artumą.

Galiausiai kviečiama perrašyti savo gyvenimo istoriją. Tie patys faktai gali atrodyti kaip nuolatinės nesėkmės, bet gali tapti istorija apie žmogų, kuris susiduria su sunkumais ir iš jų mokosi. Tokia perspektyva nerimo nepanaikina, tačiau suteikia daugiau prasmės ir vidinės atramos.