Šiurpus riaumojimas ir ateiviška muzika: kaip iš tiesų skamba kosmosas?
Jei be skafandro dreifuotumėte kosmoso vakuume, paskutinės akimirkos prieš mirtį būtų visiškai tylios.
Taip yra todėl, kad kosmose medžiagos tankis per mažas, jog garso banga galėtų keliauti nuo vienos dalelės prie kitos. Garsas sklinda tada, kai terpėje esančios dalelės stumdosi ir perduoda energiją, o jai pasiekus mūsų ausis ima virpėti jautri ausies būgnelio membrana.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kosmoso negalime patirti klausa. Mokslininkai rado ne vieną būdą kosminius signalus paversti garsovaizdžiais, kurie skamba keistai, įspūdingai ir kartais net padeda moksliškai geriau suprasti duomenis. Tokiu būdu galima „išgirsti“ ir juodąją skylę.
Kosmoso tyrimai iš esmės yra signalų vertimas į prasmingą informaciją. Didžioji dalis iš Visatos gaunamų signalų priklauso elektromagnetiniam spektrui, tačiau žmogaus rega apima tik siaurą jo dalį. Kiti signalai gali būti plazmos bangų matavimai arba gravitaciniai bangavimai pačioje erdvėlaikio struktūroje.
Šį principą lengva suprasti prisiminus, kaip informacija užkoduojama radijo bangomis ar šviesos impulsais optiniuose kabeliuose, kad žmonės galėtų bendrauti. Patys signalai mūsų pojūčiams neturi įgimtos prasmės – juos reikia iššifruoti, kitaip tariant, išversti į formą, kurią galime interpretuoti.
Astronomijoje didelė dalis duomenų paverčiama vaizdais. Tai ypač patogu, kai dirbama su šviesa. Tačiau bangos kosmose gali „keliauti“ įvairiais būdais, ir kai kuriais atvejais logiškiau duomenis paversti garsu.
Vienas iš metodų – tiesioginis vaizdo duomenų pavertimas garsu: šviesos taškai tampa natomis. Kitu atveju paimami bangų duomenys ir susiejami su girdimų dažnių skale. Taip galima atkurti, pavyzdžiui, slėgio bangas, sklindančias karštose dujose aplink supermasyvią juodąją skylę, arba plazmos bangas, judančias išilgai Žemės magnetinio lauko linijų.
Kiekvienas Saulės sistemos kūnas sukuria savitą „garsovaizdį“. Pavyzdžiui, Saulė, jei garsas galėtų sklisti kosmosu, skambėtų tarsi nuolatinis riaumojimas: jos paviršių nuolat „verda“ kylantys ir grimztantys konvekciniai srautai, kai kurie jų – didesni už Teksaso valstiją. Mokslininkai skaičiuoja, kad toks garsas siektų apie 100 decibelų.
Saturnas ir Jupiteris, turintys sudėtingas žiedų ir palydovų sistemas, taip pat generuoja signalus, kuriuos pavertus garsu galima išgirsti keistą, kone „ateivišką“ muziką.
Pirmieji „garsai iš kosmoso“ užfiksuoti 1933 metais, kai astronomas Karlas Guthe’is Jansky pastatė besisukantį radijo teleskopą, pramintą „Jansky’s Merry-Go-Round“. Prietaisas buvo skirtas aptikti tam tikro dažnio radijo bangas.
Kai duomenys ėmė plaukti, Jansky pastebėjo nuolatinį fone girdimą šnypštimą. Vėliau jis nustatė, kad tai ne atsitiktinis triukšmas, o radijo spinduliuotė iš paties Paukščių Tako centro.
Tokie duomenų vertimai į garsą daromi ne vien pramogai, nors įspūdis dažnai būna stiprus. Garsas suteikia kitą būdą pasiekti ir patirti informaciją, o tai kartais padeda mokslininkams pastebėti smulkias detales, kurios vaizduose gali praslysti pro akis.
Pats kosmosas išlieka tylus – toks jis yra nuo tada, kai Visata pakankamai išsiplėtė ir išsisklaidė ankstyvuoju laikotarpiu ją užpildžiusi „taškoma“ plazma. Vis dėlto, pasitelkus technologinius sprendimus, galime atverti klausą Visatai ir patirti erdvėlaikį visiškai nauju būdu.
