Ekonomistai skambina pavojaus varpais: kita finansų krizė gali smogti visai netikėtai

Per pastaruosius du dešimtmečius patyrėme tris dideles finansų krizes – 2000, 2008 ir 2020 metais. Kiekvieną kartą atrodė, kad rinkos žlunga negrįžtamai, tačiau vėliau akcijų indeksai vėl pasiekdavo rekordus, o daugelis nurimdavo. Vis dėlto ekonomistai vis dažniau kalba, kad šį kartą scenarijus gali būti visiškai kitoks.

Ankstesnės krizės buvo ne išspręstos, o tarsi „perkelta“ problema – nuo privačių rinkų į bankus, o galiausiai į valstybių balansus. Tai reiškia, kad dabartinėje fazėje nebėra kam perimti rizikos.

Kaip „perstumta“ trijų krizių našta?

2000 metų technologijų bendrovių burbulas sprogo, kai daugelio įmonių vertės biržoje atsiskyrė nuo realių pajamų. Kapitalas iš akcijų pamažu persikėlė į nekilnojamąjį turtą, o itin žemos palūkanos skatino skolintis būstui.

Taip buvo padėtas pamatas 2008 metų būsto ir bankų krizei. Nesaugios paskolos buvo perpakuotos į sudėtingus vertybinius popierius, kol galiausiai sistema sugriuvo, o didžioji dalis blogų skolų buvo perkelta į centrinių bankų ir vyriausybių balansus.

2020 metais, pasauliui sustojus dėl pandemijos, valstybės reagavo dar agresyviau – precedento neturinčiomis pinigų injekcijomis ir paramos paketais. Centrinių bankų balanso apimtys per trumpą laiką pašoko keliais tūkstančiais milijardų eurų, o pinigų pasiūla smarkiai išsipūtė.

Ketvirtasis aukštas: suvereni skola ir valiutos

Analitikų teigimu, šiandien jau matome suverenių skolų krizės požymius. Valstybių obligacijų pajamingumai Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Japonijoje ir Kanadoje kyla sinchroniškai, o tai rodo prastėjančius pasitikėjimo vyriausybių finansais lūkesčius.

Tuo pat metu daugelyje šalių gyventojų santaupų lygis yra kritęs iki žemiausių reikšmių per kelis dešimtmečius. Namų ūkiams vis sunkiau sukurti „pagalvę“, kuri leistų atlaikyti ekonominius sukrėtimus.

Tarptautinės atsargos taip pat keičiasi: Europos Centrinio Banko duomenimis, per pastaruosius metus auksas pagal svarbą rezervuose ėmė lenkti JAV iždo obligacijas. Tai ženklas, kad centriniai bankai ieško apsaugos nuo valiutų nuvertėjimo.

Krizė, kurios nesimato indekso grafikuose

Dalis ekspertų pabrėžia, kad šiandieninė rizika slypi ne akcijų kainų kritime, o pinigų nuvertėjime. Nominaliai S&P 500 indeksas ir kitų rinkų rodikliai gali atrodyti stabilūs ar net rekordiniai, tačiau perskaičiavus juos į auksą ar kitus riboto pasiūlos išteklius vaizdas kitoks – reali perkamoji galia mažėja.

Paprastam investuotojui tai reiškia, kad ankstesnė „slėptuvė“ – laikyti lėšas grynaisiais per audrą – tampa pavojinga. Istoriškai, kai deficitas ir skola smarkiai išauga, vyriausybės dažnai renkasi tylų būdą sumažinti skolų naštą – pinigų nuvertėjimą per infliaciją.

Todėl vis dažniau raginama vertinti turtą ne tik eurais, bet ir pagal tai, kiek realių prekių ir paslaugų jis gali nupirkti. Kitaip tariant, svarbiau ne sąskaitoje matomas skaičius, o išsaugota gyvenimo kokybė – būtent čia gali slypėti tikroji kitos krizės kaina.