Pavojingas signalas investuotojams: 1873 metų krizės pamokos atskleidžia, kas gali laukti dabar

XIX amžiaus pabaigoje pasaulis atrodė įžengęs į klestėjimo erą. Transkontinentinis geležinkelis Jungtinėse Valstijose, Sueco kanalas ir geležinkelio jungtis Indijoje dramatiškai sutrumpino keliones, o pramonės gamyba ir prekyba augo. Tačiau 1873 metais ši euforija virto krize, kurią Pulitzerio premijos laureatas Liaquat Ahamedas vadina pirmąja didžiąja depresija.

Jo knygoje „1873: The First Great Depression and the Making of the Modern World“ nagrinėjama, kaip ši pamiršta krizė nulėmė vėlesnę ekonominę ir politinę Europos bei JAV raidą ir kodėl jos pamokos vėl aktualios.

Trys burbulai ir grandininė reakcija

1870–1873 metais pasaulį užliejo spekuliacinė banga. Vokietijoje akcijų kainos pakilo apie keturis kartus, Niujorke geležinkelių statyba šoktelėjo iki 7 000 kilometrų per metus, buvo įkurta apie 500 naujų geležinkelių bendrovių. Londono birža virto rizikingų užsienio paskolų arena.

1873 metais vienas po kito sprogo Vokietijos ir Austrijos vertybinių popierių burbulai. JAV smūgį sudavė banko „Jay Cooke & Co.“ žlugimas, kai nepavyko pritraukti lėšų dar vienam transkontinentiniam geležinkeliui. Šimtai geležinkelių įmonių nebegalėjo aptarnauti skolų, prasidėjo masiniai bankrotai.

Ahamedas pabrėžia ir geopolitinį faktorių – kanclerio Oto fon Bismarko sprendimą atsisakyti sidabro. Vokietijai pereinant prie aukso standarto, sidabro kainos krito, kreditavimas traukėsi, o tai dar labiau gilino krizę.

Politika, kultūra ir protekcionizmo banga

Krizė turėjo ir politinių pasekmių. Pigstančios žaliavos smogė Bismarko rėmėjams žemvaldžiams Junkeriams, todėl Vokietija ir kitos Europos valstybės pasuko protekcionizmo link. Tarifai kilo, prekybos karai plėtėsi, o globalizacijos banga sustojo beveik dviem dešimtmečiams.

JAV kilo aštri priešprieša tarp aukso ir sidabro šalininkų. Šis konfliktas įamžintas net populiariojoje kultūroje – pasak Ahamedo, „Ozo šalies burtininkas“ yra alegorija kovai dėl pinigų standarto, kur geltonų plytų kelias simbolizuoja aukso standartą, o Dorotės sidabriniai bateliai – sidro šalininkų lūkesčius.

Šiandienos akcijų ir DI rizikos

Ahamedas mato pavojingų paralelių su dabartimi. Jo vertinimu, šiandien didžiausia problema yra ne tiek valstybių skolos, kiek itin brangus JAV akcijų rinkos vertinimas. Bendras JAV biržų dydis siekia apie 80 trilijonų eurų ekonomikoje, kurios metinis produktas – maždaug 30 trilijonų eurų, tai yra apie 250 proc. bendrojo vidaus produkto.

Pasak ekonomisto, į JAV akcijas per kelerius metus pritraukta apie 1,5 trilijono eurų užsienio kapitalo. Vien „SpaceX“ debiutas biržoje, rinkos dalyvių vertinamas maždaug 1,5 trilijono eurų, tapo manijos simboliu – įmonė vis dar neuždirba pelno, o jos vertė grindžiama lūkesčiais.

Autorius šį bumą lygina su geležinkelių karštlige XIX amžiuje ir su pirmaisiais interneto bei technologijų burbulais. Dirbtinis intelektas, jo nuomone, yra revoliucinė technologija, tačiau tai nereiškia, kad investicijos į duomenų centrus ir infrastruktūrą duos pelną tiesia linija.

Kaip ir geležinkeliai ar internetas, DI tikriausiai judės ciklais: spartus augimas, perinvestavimas, nuosmukis, atranka ir naujas brandesnis kilimas. Todėl pagrindinė 1873 metų pamoka – net ir tikros technologinės revoliucijos gali tapti pavojingos, jei finansų rinkos pasiduoda manijai ir užmiršta realų pelningumą.