Kinijos ekonomikos ramstis braška: būsto krizė jau smogia ir pasaulio rinkoms

Kinijos būsto rinka išgyvena giliausią nuosmukį savo istorijoje. Per kelerius metus prarasta apie 18 trilijonų eurų vertės, o tai prilygsta dvidešimtmečiui būsto kainų augimo, kuris faktiškai išgaravo.

Šis nuosmukis svarbus ne tik Kinijai. Ant nekilnojamojo turto sukurtas ekonomikos modelis ima braškėti, o pasekmes jaučia ir tarptautinės rinkos bei stambūs investuotojai Vakaruose.

Kaip buvo sukurtas „turto spąstas“

Iki devintojo dešimtmečio pabaigos daugumą būstų Kinijoje skirstė valstybė. Vėliau rinka buvo liberalizuota, kad paskatintų statybas, kreditavimą ir vidaus vartojimą. Milijonai žmonių iš kaimų persikėlė į miestus, pajamos augo, skolos buvo pigios.

Kinijos namų ūkiai beveik neturėjo, kur kitur dėti santaupas – akcijų rinka buvo laikoma nestabilia, indėliai bankuose beveik neuždirbo, kapitalo judėjimą ribojo kontrolė. Todėl nekilnojamasis turtas tapo ne viena iš, o pagrindine investicija.

Iki piko apie 70 proc. namų ūkių turto buvo sukaupta būste, o penktadalis miesto gyventojų valdė daugiau nei vieną būstą. Kainos nuo 2001 iki 2017 metų vidutiniškai išaugo beveik septynis kartus.

Trijų raudonų linijų pasekmės

2020 metais Pekinas nusprendė stabdyti burbulą. Įvestos vadinamosios trys raudonos linijos – griežti skolų rodiklių reikalavimai plėtotojams. Prieiga prie naujo finansavimo faktiškai buvo užsukta.

Daugiausiai įsiskolinusios bendrovės, tokios kaip „Evergrande“ ir „Country Garden“, nebesugebėjo aptarnauti skolų ir pradėjo vėluoti užbaigti iš anksto parduotus projektus. Milijonai pirkėjų liko su paskolomis už dar nepastatytus butus.

Praradus pasitikėjimą, pirkėjai traukėsi, statybos smuko daugiau kaip penktadaliu, o kainos daugyje miestų nuosekliai mažėja jau beveik trejus metus. Analitikai prognozuoja, kad kritimas tęsis bent iki 2027 metų.

Poveikis pasaulio ekonomikai

Kinijos nekilnojamojo turto sektorius tiesiogiai ir netiesiogiai sudarė apie ketvirtadalį šalies bendrojo vidaus produkto ir iki 15 proc. visų darbo vietų. Dabar smunkančios kainos mažina gyventojų turto vertę ir vartojimą.

Silpnesnė paklausa Kinijoje reiškia mažesnius užsakymus tarptautinėms bendrovėms – nuo automobilių gamintojų iki lustų ir prabangos prekių tiekėjų. Tai jaučia ir investuotojai, turintys plačius indeksinius fondus.

Kita vertus, kritus statybų mastams mažėja plieno, vario, cemento ir energijos paklausa, o tai spaudžia žaliavų kainas. Tai palanku vartotojams ir kai kuriems importuotojams, bet neigiamai veikia žaliavų gavybos bendroves.

Ar gresia panaši krizė JAV?

Ekspertai pabrėžia, kad situacija Jungtinėse Valstijose iš esmės kitokia. Amerikos namų ūkiai būste laiko apie 25 proc. turto, o ne 70 proc., kaip Kinijoje, todėl sukrėtimas nebūtų toks koncentruotas.

JAV jaučiamas būstų trūkumas, o ne perteklius, o dauguma gyventojų turi ilgalaikes fiksuotų palūkanų paskolas, todėl nėra priversti skubiai pardavinėti būsto. Tai mažina staigaus kainų griūties riziką.

Pagrindinė Kinijos pamoka investuotojams – ne nekilnojamojo turto pavojingumas, o per didelė koncentracija viename turte. Diversifikacija išlieka svarbiausia apsauga nuo netikėtų krizių.