Ar tikrai girdime praeitį? Mokslininkai atskleidė, kodėl senosios natos gali mus klaidinti

Daugiau nei prieš šimtmetį sukurto ir vėliau užmiršto kūrinio tyrimai pasirodė dar įdomesni, nei būtų galima tikėtis. Jie verčia suabejoti įsitikinimu, kad radus natų užrašą galima tiksliai atkurti, kaip muzika skambėjo praeityje. Naujausi duomenys rodo: neretai nutinka priešingai.

Senosios muzikos atkūrimas – gerokai sudėtingesnis, nei manyta

Šių išvadų atspirties tašku tapo mažai žinoma britų kompozitorės Ethel Smyth kompozicija, sukurta XIX amžiaus pabaigoje. Kūrinys daugiau kaip 120 metų buvo pamirštas ir tik XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje vėl atrastas. Tuomet jis sugrįžo į pianistų repertuarą, tačiau paaiškėjo, kad toks sugrįžimas dar nereiškia pirminės meninės formos atkūrimo.

Tyrimas, kurį atliko Surrey universiteto mokslininkai, parodė, kad su tokia medžiaga susiduriantys muzikantai atsiduria išskirtinėje situacijoje: jie turi natas, tačiau neturi gyvos atlikimo tradicijos, kuri paprastai perduodama iš kartos į kartą. Trūksta istorinių įrašų, nuorodų dėl tempo, dinamikos ar išraiškos, taip pat žinių apie kompozitoriaus intencijas, atsiskleidžiančias būtent atlikimo praktikoje.

Dėl to kiekvienas atlikėjas priverstas priimti savus interpretacinius sprendimus, o tai veda prie netikėtų rezultatų. Išanalizavus visus prieinamus profesionalius to paties kūrinio įrašus, paaiškėjo, kad skirtumai – milžiniški. Ir ne tik detalėse: skyrėsi net bendra muzikos nuotaika bei charakteris. Pianistai nevienodai rinkosi tempą, ritmiką, o kartais net kūrinio pabaigos pateikimą. Vienose versijose finalas buvo ryškiai sulėtintas ir apmąstymų kupinas, kitose – energingas, net pagreitintas.

Kaip iš tiesų skambėjo XIX amžiaus kūrinys?

Svarbu tai, kad nė viena interpretacija netapo vyraujančiu atskaitos tašku. Šių išvadų autorius Christopher Wiley pažymi, jog nors natų tekstas yra aiškus, nėra jokios bendros „išminties“, kuri pasakytų, kaip kūrinys turėtų skambėti. Todėl iš tų pačių natų gali gimti visiškai skirtingi kūriniai. Viena vertus, tai kūrybiška ir įkvepia, kita vertus – verčia iš naujo svarstyti, ką iš tiesų reiškia istorinė autentika.

Ši problema neapsiriboja vienu konkrečiu kūriniu. Tyrėjai sutaria: augant susidomėjimui pamirštų ar anksčiau nustelbtų kompozitorių kūryba, panašios situacijos kartosis vis dažniau. Daugeliu atvejų partitūros išliko, tačiau atlikimo praktika – stilius, interpretacinės nuostatos ir kultūrinis kontekstas – yra visiškai išnykusi.

Be to, toks reiškinys būdingas ne vien muzikai. Panašūs iššūkiai kyla ir teatre ar šokyje: bandant atkurti senus kūrinius, kai nėra nenutrūkstančios atlikimo tradicijos, rekonstrukcija tampa labiau kūrybine interpretacija nei tiksliu atkartojimu. Praktikoje tai reiškia, kad praeities atradimas dažnai virsta jos perkurimu.

Mokslininkai siūlo tokiais atvejais ieškoti netipinių šaltinių – laiškų, dienoraščių ar kūrėjų autobiografinių tekstų, kurie galėtų padėti suprasti emocinį kūrinio pobūdį. Vis dėlto tokia medžiaga išlikusi ne visada.

Šaltinis: „Performance Research: A Journal of the Performing Arts“.