Mėnulyje atsivėrė milžiniška skylė: NASA užfiksavo tai, kas nutinka tik kartą per 139 metus
Pažvelgę į pilnatį giedrą naktį, matome dangaus kūną, kurį per keturis milijardus metų daugybę kartų „talžė“ smūgiai – jį daužė, rėžė ir skobė kosminiai objektai.
Tamsios dėmės Mėnulio paviršiuje – tai milžiniški baseinai, susiformavę po tokio masto susidūrimų, kurie iš esmės keitė visą pasaulį. O šviesesnės aukštumos nusėtos krateriais – vienas ant kito, lyg sustingęs senovinių susidūrimų archyvas, atsiradęs gerokai prieš žmonėms pasirodant Žemėje.
Skirtingai nei mūsų planetoje, Mėnulyje nėra orų, kurie „sulygintų“ reljefą: nėra upių, galinčių užpildyti įdubas, nėra vėjo, kuris nušlifuotų kraštus, ir nėra erozijos, kuri palaipsniui ištrintų smūgių pėdsakus. Kas pataiko – tas lieka.
Tokie bombardavimai nėra vien praeities istorija: Mėnulis apšaudomas ir dabar, ir taip buvo visada. Į neapsaugotą paviršių kasdien atsitrenkia įvairaus dydžio kosminės uolienos, palikdamos naujus kraterius ten, kur nėra nei oro, nei vandens, nei procesų, galinčių paslėpti ar sušvelninti smūgio pasekmes.
Nors mokslininkai žino, kad tai vyksta nuolat, retai pasitaiko proga užfiksuoti tokį įvykį ir palyginti vaizdus prieš bei po susidūrimo.
2024 metų vėlyvą pavasarį Mėnulį pasiekė ypač reikšmingas smūgis. Neįprastai dideliu greičiu skriejęs kosminis kūnas išmušė maždaug 225 metrų skersmens kraterį. Tai prilygsta maždaug dviejų futbolo aikščių ilgiui, sudėjus jas vieną už kitos.
Dėl „NASA“ Mėnulio žvalgybos orbitinio aparato kameros mokslininkai galėjo palyginti nuotraukas, darytas prieš susidūrimą ir po jo, ir itin detaliai ištirti, kaip atrodo naujai susiformavęs krateris.
Iki šio atradimo didžiausias per visą „NASA“ Mėnulio žvalgybos orbitinio aparato misiją užfiksuotas naujai susiformavęs krateris siekė tik apie 70 metrų skersmenį. Naujas krateris yra daugiau nei tris kartus didesnis.
Pagal modelius, vertinančius tokio masto smūgių dažnumą, panašus įvykis tame pačiame Mėnulio paviršiaus plote turėtų pasitaikyti maždaug kartą per 139 metus. Kitaip tariant, užfiksuoti kraterį netrukus po jo susiformavimo – itin reta sėkmė.
Pats krateris yra piltuvo formos, apie 43 metrų gylio, o jo sienos tokios statmenos, kad ant jų būtų sunku išsilaikyti. Aplink kraštą matyti didžiuliai išmesti uolienų luitai – didžiausi jų siekia maždaug 13 metrų skersmenį.
Iš nuolaužų pasiskirstymo mokslininkai gali spręsti ir apie smogusio kūno kryptį: panašu, kad jis atskrido iš pietų–pietvakarių, o išmušta medžiaga labiausiai pasklido į šiaurę, sudarydama būdingą, liežuvį primenančią juostą.
Kraterio viduje aptiktos neįprastai tamsios medžiagos zonos. Tyrėjų vertinimu, tai beveik neabejotinai yra stikliška uoliena, kuri akimirksniu išsilydė nuo milžiniško smūgio karščio ir taip pat greitai sustingo. Tai – susidūrimo „piršto atspaudas“, rodantis, kad per milisekundes buvo išlaisvinta sunkiai įsivaizduojamo masto energija.
Didžiausia šio atradimo vertė – aukštos kokybės vaizdai prieš ir po įvykio. Pirmą kartą mokslininkai turi metro tikslumo nuotraukas tokio dydžio kraterio tiek iki jo susidarymo, tiek jau po susidūrimo.
Toks duomenų rinkinys yra itin retas ir leis tikslinti modelius, naudojamus aiškinantis, kaip formuojasi krateriai ne tik Mėnulyje, bet ir visoje Saulės sistemoje.
Tyrimas buvo pristatytas 57-ajame Mėnulio ir planetinių mokslų susitikime, vykusiame kovą.
