Tarptautinė mokslininkų komanda išsprendė mįslę, kuri daugelį metų intrigavo archeologus, tyrinėjančius priešistorinius palaidojimus Gotlando saloje. Iš maždaug prieš 5500 metų palaidotų žmonių dantų ir kaulų išskirtos DNR analizė visiškai pakeitė iki šiol vyravusius įsivaizdavimus apie šios medžiotojų–rankiotojų bendruomenės šeimos struktūrą.
Tyrimai susiję su Ajvidės (Ajvide) vietove – viena svarbiausių neolito laikotarpio archeologinių vietų Skandinavijoje. Čia aptikta daug bendrų kapų, kuriuose buvo palaidotos moterys, vyrai ir vaikai. Ilgą laiką manyta, kad kai kurių kapų sustatymas atspindi klasikinį šeimos modelį – motiną, tėvą ir jų vaikus. Tačiau šiuolaikiniai genetiniai tyrimai parodė, jog tikrovė buvo gerokai sudėtingesnė.
Viename žinomiausių kapų archeologams atrodė, kad ilsisi moteris su dviem savo vaikais, tačiau DNR analizė atskleidė kitokią situaciją – moteris nebuvo jų motina. Tikėtina, kad ją su vaikais siejo tolimesni giminystės ryšiai. Kokie būtent? Ji galėjo būti jų teta arba vieno iš tėvų netikra sesuo. Panašios staigmenos išryškėjo ir kituose kapuose: daugeliu atvejų šalia palaidoti žmonės buvo giminaičiai, bet ne artimiausi šeimos nariai. Nustatyti antrojo ir trečiojo laipsnio giminystės ryšiai, rodantys plačios giminės tinklo egzistavimą.
Tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad Ajvidės bendruomenė šeimos ryšiams teikė didelę reikšmę, tačiau pati šeimos sąvoka buvo gerokai platesnė nei šiandien įprastas modelis, pagrįstas vien tėvais ir vaikais. Palaidojimai, regis, atspindėjo priklausymą didesniam klanui, kuriame svarbų vaidmenį turėjo pusbroliai, pusseserės, dėdės, tetos ir netikri broliai ar seserys. Tai rodo, kad socialinė struktūra buvo labiau kolektyvinė ir rėmėsi plačia giminystės bendruomene.
Šeima, kitokia nei šiandien
Ne mažiau svarbi ir kita išvada: genetiniai tyrimai parodė, jog Gotlando gyventojai genetiškai skyrėsi nuo tuo pat metu Europoje plitusių žemdirbių. Kol žemyne kūrėsi žemdirbystę ir gyvulininkystę praktikavusios bendruomenės, Ajvidės gyventojai ir toliau daugiausia vertėsi medžiokle ir žvejyba. Izotopiniai tyrimai parodė, kad jų mityba daugiausia rėmėsi jūros ištekliais – ypač ruoniais ir žuvimi. Tai reiškia, kad nors kontaktų su žemdirbiškomis bendruomenėmis galėjo būti, jie išlaikė savitą gyvenimo būdą ir genetinę tapatybę.
Specialistai pabrėžia, kad šiuolaikinės DNR sekoskaitos technologijos leidžia nepaprastai tiksliai atkurti giminystės ryšius net po kelių tūkstančių metų. Taip galima ne tik nustatyti, kas kam buvo giminaitis, bet ir geriau suprasti socialinės organizacijos principus, paveldėjimo taisykles bei laidojimo apeigas. Išryškėja, kad akmens amžiuje žmonės kūrė sudėtingas šeimos struktūras, kuriose giminystės ryšiai ir priklausymas plačiai giminei turėjo esminę reikšmę.
