Tai ne paprastas akmuo: kokį priešistorinį lobį mokslininkai rado paveiksle?

Iš pirmo žvilgsnio tai tik menka detalė XV amžiaus religiniame paveiksle. Ant knygos, kurią laiko šv. Steponas, padėtas akmuo neturėtų stebinti. Tačiau šis „akmuo“ pasirodė esąs ne toks jau paprastas – būtent nuo jo prasideda istorija, parodanti, kaip menas kartais išsaugo tai, ko iš jo niekas nesitiki.

Mokslininkai padarė išvadą, kad paslaptingas objektas Jeano Fouquet kūrinyje „Meluno diptiškas“ greičiausiai vaizduoja ašelio rankinį kirvuką – priešistorinį akmeninį įrankį, kurio realus prototipas galėjo būti šimtų tūkstančių metų senumo.

Jeigu tyrėjų interpretacija teisinga, Fouquet paveikslas gali būti vienas seniausių žinomų meninių priešistorinio įrankio atvaizdų. Kitaip tariant, renesanso laikų dailininkas nutapė ne šiaip simbolinį riedulį, o daiktą, panašų į sąmoningai atpažintą ir kruopščiai atkartotą objektą iš itin gilios praeities.

Ši istorija turi savotiško paradokso grožio: dažnai istoriją įsivaizduojame kaip atskiras „stalčių“ epochas – priešistorę, viduramžius, renesansą. O čia paaiškėja, kad XV amžiaus žmogus galėjo rankose laikyti įrankį, pagamintą prieš šimtus tūkstančių metų, ir laikyti jį pakankamai išskirtiniu, kad jis atsidurtų religiniame paveiksle.

Įtartinai pažįstamas „akmuo“ paveiksle

Kalbama apie kairįjį „Meluno diptiško“ skydą, nutapytą apie 1455 metus. Jame vaizduojami Étienne’as Chevalier ir šv. Steponas. Šventasis rankose laiko knygą, o ant jos padėtas akmuo turėtų priminti jo užmėtymą akmenimis. Vis dėlto ilgą laiką šis „akmuo“ atrodė pernelyg taisyklingas ir pernelyg „teisingos“ formos, kad būtų laikomas atsitiktiniu rieduliu.

Ši detalė patraukė Dartmuto universiteto tyrėjo Steveno Kangaso dėmesį. Kaip skelbia universitetas, mokslininkui jau seniai atrodė, kad paveiksle esantis objektas labiau primena priešistorinį įrankį nei paprastą akmenį. Vėliau jis parodė reprodukciją archeologijos specialistams, ir nuo to momento tai tapo nebe menotyrininko nuojauta, o konkretaus tyrimo objektu.

Tyrėjų komanda objektą įvertino metodiškai: lygino formą, spalvą ir tariamus apdirbimo pėdsakus su tikrais ašelio rankiniais kirvukais, įskaitant rastus Prancūzijoje. Rezultatai, pasak tyrėjų, buvo stebėtinai nuoseklūs.

Kas yra ašelio rankinis kirvukas?

Ašelio rankinis kirvukas – vienas atpažįstamiausių priešistorės įrankių. Dažniausiai jis būna iš abiejų pusių apdirbtas, migdolo formos, su aštriomis briaunomis. Tokie įrankiai siejami su įvairiais ankstyvaisiais Homo genties atstovais ir buvo naudojami labai ilgą laiką. Jie pasirodė daugiau nei prieš 1,5 mln. metų, o kai kurie šaltiniai mini ir dar ankstesnes ašelio tradicijos ištakas.

Svarbu tai, kad „akmeninis įrankis“ nebūtinai reiškia kažką primityvaus ar atsitiktinio. Rankiniai kirvukai dažnai būdavo gaminami itin kruopščiai – reikėjo planavimo, tikslių smūgių kontrolės ir gebėjimo išgauti norimą formą. Tai ne akmuo, pakeltas nuo žemės, o sąmoningai suformuotas daiktas, todėl ir jo siluetas paprastai būna labai būdingas.

Pasak tyrėjų, būtent tas išskirtinis vaizdas ir leido šiai detalei „išlikti matomai“: jei Fouquet būtų nutapęs labiau neutralų akmenį, šiandien vargu ar kas ieškotų gilesnės prasmės. Tačiau paveiksle esantis objektas atrodo per daug „aiškus“, kad būtų lengva jį nurašyti simboliui.

Analizė: ne asociacijos, o konkretūs požymiai

Tyrimas, publikuotas žurnale Cambridge Archaeological Journal, rėmėsi keliomis analizės kryptimis. Pirmiausia įvertinta objekto forma. Remiantis tyrimo aptarimais, panašumas į ašelio rankinius kirvukus iš to Prancūzijos regiono, kuriame veikė Fouquet, buvo įvertintas maždaug 95 proc. Toks sutapimas, tyrėjų teigimu, jau nebeatrodo atsitiktinis.

Antra, nagrinėta spalvinė gama. Nors senų paveikslų pigmentai ir lakai su laiku keičiasi, gelsvų, rusvų ir rausvų tonų deriniai, pasak tyrėjų, dera su realių titnaginių kirvukų išvaizda. Be to, daroma prielaida, kad dailininkas stengėsi perteikti paviršiaus niuansus, o ne nutapyti neutralų „akmenį-simbolį“.

Trečia, dėmesys sutelktas į pėdsakus, primenančius nuoskėlas, atsirandančias apdirbant akmenį. Viešuose tyrimo aptarimuose minima, kad buvo įžvelgti 33 ženklai, atitinkantys tokių įrankių gamybos techniką, o jų išsidėstymas, tyrėjų vertinimu, sutampa su žinomomis rankinių kirvukų savybėmis.

Kaip toks daiktas galėjo atsidurti XV amžiaus žmogaus akiratyje?

Čia prasideda pati intriguojamiausia istorijos dalis. Fouquet negalėjo žinoti, kad prieš akis gali turėti šimtų tūkstančių metų senumo įrankį: modernioji priešistorės archeologija tuomet dar neegzistavo, niekas nekalbėjo nei apie ašelio tradiciją, nei apie Homo erectus, nei apie ilgą akmens technologijų raidą. Tačiau viskas rodo, kad kažkas tokį daiktą galėjo rasti, išsaugoti ir laikyti pakankamai neįprastu, kad jis taptų modeliu paveikslo detalei.

Tai nėra neįtikėtina. Įvairūs rankiniai kirvukai Europoje buvo randami šimtmečiais prieš tai, kai paaiškėjo jų tikroji kilmė. Dažnai tokie objektai būdavo laikomi gamtos keistenybėmis, „perkūno akmenimis“, talismanais ar tiesiog mįslingais radiniais. Žmonės juos aptikdavo dirbamuose laukuose, kasinėjant, po liūčių ar vykdant statybas – ir nors nesuprasdavo, kas tai, matydavo, kad daiktas išsiskiria.

XV amžiaus žmogus neturėjo šiuolaikinės archeologijos, bet turėjo akis: galėjo pastebėti neįprastą formą, suteikti jai reikšmę ir įkomponuoti į simbolinį pasakojimą. Taip šv. Stepono rankose esantis „akmuo“ tampa ir kankinystės ženklu, ir labai senu žmogaus technologijos pėdsaku. Retai viena menka detalė taip taikliai sujungia religiją, meną ir priešistorę.