Jei kada nors esate bandę iš esmės sutvarkyti sodą, tikriausiai žinote, kad tarp žolėje paskendusių vijoklių ir senų šaknų visada atsiranda dužusių keramikos šukių ar senų, užmirštų statulėlių. Tačiau vienai porai toks „žaidimas į archeologus“ netikėtai tapo tikru atradimu.
Iš pradžių marmurinis, lotynišku įrašu išraižytas akmuo – kuriame buvo ir frazė „spirits of the dead“ („mirusiųjų dvasioms“) – galėjo pasirodyti kaip masinės gamybos dekoracija, skirta suteikti sodui truputį „istorinio svorio“.
Tačiau antropologei Daniellai Santoro, gyvenančiai su vyru Aaronu Lopezu istoriniame name Naujojo Orleano Carrolltono rajone, pusiau po žeme glaudęsis akmuo sukėlė rimtų įtarimų. Kurį laiką moteris net baiminosi, kad jie galėjo aptikti senas kapo liekanas.
„Faktas, kad užrašas buvo lotyniškas, tikrai privertė mus sustoti ir susimąstyti, – pasakojo Santoro. – Pamatai kažką tokio ir pagalvoji: ‘Gerai, tai nėra eilinis daiktas’.“
Užuot numojusi ranka, Santoro kreipėsi į specialistus. Įrašą tyrė Tulane universiteto archeologė Susann Lusnia ir Naujojo Orleano universiteto antropologas D. Ryanas Gray’us, kurie pasidalijo atradimu ir su kitais kolegomis.
Netrukus mokslininkai suprato, kokį radinį pora buvo aptikusi.
Lotyniškas tekstas prasideda žodžiais Dis Manibus – „mirusiųjų dvasioms“. Tai itin dažna dedikacija ant romėniškų antkapių. Romėnų laidojimo tradicijoje šiais žodžiais būdavo pradedami kapų įrašai, skirti mirusiųjų dvasioms pagerbti, o tūkstančiai tokių užrašų iki šiol išlikę visoje buvusioje Romos imperijoje.
Tolesnis vertimas atskleidė, kad akmuo skirtas Romos kariui – trakui, vardu Sekstas Kongenijus Veras (Sextus Congenius Verus). Antkapį, kaip nurodyta įraše, užsakė jo įpėdiniai Atilijus Karas (Atilius Carus) ir Vetijus Longinas (Vettius Longinus). Jame rašoma, kad karys mirė būdamas 42-ejų, 22 metus tarnavęs kariuomenėje – maždaug prieš 1 900 metų iki to momento, kai Santoro ir Lopezas aptiko jo paminklą apžėlusiame sode, už tūkstančių kilometrų nuo pirminės vietos.
Įdomu tai, kad šis akmuo mokslininkams nebuvo visiškai nežinomas. XX a. pradžioje jis buvo užfiksuotas kaip vienas iš Nacionalinio Civitavekjos archeologijos muziejaus (Italija) eksponatų. Būtent šiame uostamiestyje antkapis kadaise stovėjo nedidelėse kapinėse.
Antrojo pasaulinio karo metais, 1943–1944 m., muziejus buvo smarkiai apgriautas sąjungininkų bombardavimo. Daugybė artefaktų buvo sunaikinta arba išblaškyta. Kaip ir daugelyje Europos vietų, karo veiksmai, bombardavimai ir plėšikavimas lėmė tai, kad nesuskaičiuojama gausybė kultūros vertybių dingo be žinios ir iki šiol laikomos prarastomis.
Šis antkapis buvo vienas iš tų, kurie po karo oficialiai įtraukti į dingusių eksponatų sąrašą. Vėliau sulyginus muziejaus archyvuose išlikusius tikslius paminklo matmenis paaiškėjo, kad jie visiškai sutampa su akmens, rasto Santoro ir Lopezo sode, išmatavimais.
Ne mažiau intriguojanti ir pati akmens kelionės istorija – kaip jis iš karo nusiaubtos Italijos atsidūrė ramioje Naujojo Orleano priemiesčio gatvėje.
Buvusi Carrolltono namo savininkė Erin Scott O’Brien prisiminė, kad akmuo daugelį metų stovėjo jos senelio, antrojo pasaulinio karo veterano Charleso Paddocko jaunesniojo, namuose Gentilly rajone. Jis buvo demonstruojamas stiklinėje spintelėje kartu su kitais šeimos reliktais ir prisiminimais.
Paddockas jaunesnysis, kuris karo metais tarnavo Italijoje, mirė kartu su žmona 9-ajame dešimtmetyje. Kai O’Brien apsigyveno jų namuose XXI a. pradžioje, jos motina padovanojo jai šį akmenį.
„Pasodinome medį ir pasakėme: tai mūsų naujų namų pradžia. Padėkime šį akmenį sode, – prisiminė O’Brien. – Maniau, kad tai tiesiog meno kūrinys. Net neįsivaizdavau, kad tai 2 000 metų senumo relikvija.“
Nuo tada, kai karas nusiaubė Civitavekjos muziejų, praėjo daugiau nei 80 metų, o dauguma pagrindinių šios istorijos veikėjų jau mirę. Greičiausiai niekada nesužinosime tikslių aplinkybių, kaip Paddockas gavo šį akmenį – ar jis buvo „suvenyras“, ar išgelbėta, ar tiesiog pasisavinta relikvija. Tačiau, ko gero, svarbiausia tai, kad paminklas pagaliau sugrįš namo – į žemę, kurios imperijai Sekstas Kongenijus Veras taip ištikimai tarnavo.
FBI meno vertybių nusikaltimų skyrius koordinuoja šios antkapinės plokštės grąžinimą į Nacionalinį Civitavekjos archeologijos muziejų Italijoje.
