Mįslingi laidojimai Prancūzijoje suglumino archeologus: ar gali būti, kad prieš 2300 metų žmonės čia buvo laidojami gyvi?
Europa jau seniai yra archeologų tyrinėjimų laukas, tačiau net ir šiandien nauji radiniai primena, kiek mažai žinome apie Senojo žemyno praeitį. Šįkart mokslininkus suglumino itin paslaptingas laidojimas: gerai išsilaikęs skeletas aptiktas sėdimoje padėtyje, o jo veidas buvo nukreiptas į vakarus. Tai – dar vienas panašus atradimas iš serijos radinių, kurie jau kelis mėnesius kelia klausimų ir vis dar neturi vienareikšmio paaiškinimo.
Visa istorija įvyko Dijone, kur vykdant archeologinius darbus, be kita ko, netoli pradinės mokyklos, buvo rasti palaikai, siejami su senovės galais. Įdomu tai, kad pirmasis signalas apie galimą radinį atėjo ne iš specialistų – kaulus, kyšančius iš žemės šalia žaidimų aikštelės, pastebėjo vaikai.
Skeletas buvo aptiktas siauroje, apvalioje maždaug vieno metro skersmens duobėje. Tyrėjus labiausiai nustebino jo padėtis: kūnas buvo pasodintas, nugara atremta į duobės sienelę, o rankos sudėtos ant kelių. Kaip ir kitais panašiais atvejais, mirusiojo veidas buvo nukreiptas į vakarus.
Šis atradimas nėra pavienis. Tame pačiame regione jau rasta keliolika panašių laidojimų, o iš viso Dijono apylinkėse jų priskaičiuojama apie dvidešimt. Tokia koncentracija sudaro reikšmingą dalį visų pasaulyje žinomų tokio tipo kapų. Ekspertai mano, kad palaikai gali būti datuojami maždaug 300–200 m. pr. Kr. laikotarpiu, kai šiame regione gyveno galai – keltų tauta, apie kurią daugiausia žinoma iš jų priešininkų pasakojimų, pavyzdžiui, Julijaus Cezario. Dėl to patikimų ir nešališkų žinių apie jų papročius išlikę nedaug.
Skeletų išsilaikymo būklė – išskirtinai gera, o jų išdėstymas leidžia manyti, kad kūnai tyčia buvo palaidoti būtent taip. Be to, ant kai kurių kaulų matyti smurto pėdsakų, įskaitant neužgijusias traumas, galinčias rodyti staigią, smurtinę mirtį. Vienu atveju net nustatyti smūgių į kaukolę požymiai – tikėtina, palikti aštriu įrankiu.
Didžiausia mįslė vis dėlto yra tokio laidojimo prasmė. Sėdima padėtis yra itin neįprasta – dauguma geležies amžiaus kapų rodo kūnus, paguldytus ant nugaros, ištiestomis galūnėmis. Čia matomas visiškai kitoks modelis, kuris, tikėtina, turėjo ypatingą reikšmę bendruomenei, jį taikiusiai. Archeologai svarsto kelias hipotezes: kad tai galėjo būti ritualinių apeigų ar religinių aukų dalis, kad tai galėjo būti bausmė nusikaltėliams ar priešams. Taip pat keliama ir dar labiau neraminanti versija – jog kai kurie iš šių žmonių galėjo būti palaidoti gyvi.
Tokias prielaidas stiprina itin tikslus kūnų išdėstymas ir tai, kad nėra aiškių požymių, jog palaikai būtų buvę judinami po mirties. Papildoma paslaptis – beveik visiškas įkapių nebuvimas. Daugeliu atvejų šalia mirusiųjų nerasta asmeninių daiktų ar papuošalų, todėl sunku spręsti apie jų socialinį statusą. Išimtis buvo vienas radinys – akmeninė apyrankė, padėjusi datuoti laidojimą, tačiau neatsakiusi į klausimą, kodėl mirusieji buvo laidojami būtent taip.
Nors galai buvo viena svarbiausių Europos geležies amžiaus bendruomenių, jų papročiai menkai pažįstami ir dažnai rekonstruojami remiantis išoriniais, neretai šališkais šaltiniais. Todėl kiekvienas naujas radinys leidžia ne tik atkurti dalį jų gyvenimo, bet ir atskleidžia, kokios sudėtingos bei nevienareikšmės galėjo būti jų praktikos.
Šaltinis: „CBS News“.
