Kiekviena dieta anksčiau ar vėliau sulaukia savo populiarumo bangos, tačiau nauji moksliniai duomenys vis dažniau verčia abejoti protarpinio badavimo mada.
Plati nauja klinikinių tyrimų apžvalga rodo, kad įvairūs protarpinio badavimo modeliai trumpuoju laikotarpiu nėra veiksmingesni už įprastas dietas, kai siekiama numesti svorio.
Iš tiesų nustatyta, kad per vienerius metus protarpinis badavimas nesukėlė beveik jokių kliniškai reikšmingų pokyčių. Šis populiarus mitybos būdas nėra geresnis už visai jokius dietos pokyčius, jei tikslas – sumažinti kūno svorį bent 5 procentais.
„Lyginant su tradicinėmis mitybos rekomendacijomis (pavyzdžiui, kalorijų ribojimu ar tam tikrų produktų pasirinkimu), protarpinis badavimas, regis, daro labai mažą arba jokio skirtumo svorio mažėjimui ir gyvenimo kokybei nutukusių ar antsvorį turinčių suaugusiųjų grupėse“, – daro išvadą apžvalgos autoriai, vadovaujami Luiso Garegnani iš Italų ligoninės universiteto instituto Buenos Airėse, Argentinoje.
Tarptautinė tyrėjų komanda teigia esanti „vidutiniškai užtikrinta“ savo išvadomis, kalbant apie svorio kritimą, tačiau kitų mitybos rodiklių atžvilgiu jie pažymi, kad įrodymų patikimumas yra „labai ribotas“.
Apžvalgoje buvo analizuoti 22 atsitiktinių imčių kontroliuojami protarpinio badavimo tyrimai, publikuoti 2016–2024 m. Dar 75 tyrimai buvo atmesti, pavyzdžiui, dėl per trumpo (mažiau nei 6 mėnesių) stebėjimo laikotarpio.
Iš viso analizėje dalyvavo beveik 2000 žmonių iš Šiaurės Amerikos, Australijos, Kinijos, Danijos, Vokietijos, Norvegijos ir Brazilijos.
Tyrimuose buvo nagrinėjami įvairūs protarpinio badymo būdai: valgymo laiko ribojimas (kai maistas vartojamas tik per tam tikrą dienos langą, dažniausiai trumpesnį nei 10 valandų), periodinis badavimas 1–2 dienas per savaitę, pakaitinis badavimas kas antrą dieną ir modifikuotas pakaitinis badavimas (pavyzdžiui, dvi badavimo dienos ir penkios įprasto valgymo dienos).
Daugelis šių tyrimų pateikė neapibrėžtus rezultatus. Nė viename nebuvo vertinamas dalyvių pasitenkinimas pasirinktu mitybos režimu, taip pat nefiksuota jų diabeto būklė ar kitos sveikatos problemos. Iš tyrimų, kuriuose protarpinis badavimas buvo lyginamas su visišku dietos nekeitimui, tik vienas vertino gyvenimo kokybę, o tik dviejuose buvo analizuoti nepageidaujami reiškiniai, tokie kaip nuovargis, galvos skausmas ar pykinimas.
Tyrėjai taip pat primena, kad ankstesnės apžvalgos daugiausia vertino protarpinio badavimo poveikį širdies ir kraujagyslių ligų rizikai, bet jose dažnai dalyvavo žmonės be antsvorio ar nutukimo, todėl tokių išvadų taikymas šiai populiacijai yra ribotas.
Akivaizdu, kad iki tol, kol protarpinis badavimas bus oficialiai rekomenduojamas gydytojų kaip priemonė svoriui mažinti ar medžiagų apykaitai gerinti nutukusiems žmonėms, reikia gerokai daugiau kokybiškų tyrimų.
Nepaisant tvirto įrodymų pagrindo stokos, ši dieta pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo. Ji paremta idėja, kad organizmui atsidūrus „badavimo“ būsenoje, medžiagų apykaita persitvarko ir energijai pradeda naudoti riebalų atsargas.
Pradiniai tyrimai rodo, kad tai gali suteikti tam tikros naudos smegenims, žarnynui ir medžiagų apykaitai. Tačiau egzistuoja daug skirtingų protarpinio badavimo variantų, ir kai kurie darbai leidžia manyti, kad ne visi jie reikšmingai veikia metabolinius ar širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius.
Net ir tada, kai laikomasi pasirinkto badavimo režimo labai tiksliai, tyrimai rodo, kad nauda gali smarkiai skirtis tarp skirtingų žmonių. Be to, būtina įvertinti ir galimas neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, bendrą savijautą ar plaukų būklę.
Atsižvelgdami į vis dar menką žinių kiekį, Garegnani ir kolegos ragina atlikti naujus tyrimus, kurie vertintų protarpinio badavimo poveikį skirtingoms žmonių grupėms – pagal lytį, amžių, socialinę ir ekonominę padėtį. Pasak jų, kai kurioms grupėms tokia mitybos strategija gali net padidinti mitybos nevisavertiškumo riziką.
Berlyno sveikatos instituto prie Charité sveikatos duomenų modeliuotojas Maikas Pietzneris, komentuodamas šią apžvalgą, nurodė, kad jo paties tyrimai rodo: tam, jog kraujyje pradėtų matytis aiškūs metabolinės naudos požymiai, dažnai reikia kelių iš eilės einančių badavimo dienų.
„Jeigu žmonės jaučiasi geriau laikydamiesi tokių mitybos režimų, aš jų nestabdyčiau, tačiau ši apžvalga ir kiti darbai šioje srityje aiškiai rodo, kad nėra tvirtų įrodymų apie teigiamą poveikį, išskyrus galimą nedidelį svorio sumažėjimą“, – sako Pietzneris.
Jo teigimu, mūsų organizmas evoliucijos eigoje prisitaikė gyventi nuolatinio maisto trūkumo sąlygomis ir iš esmės gana gerai ištveria ilgesnius laikotarpius be maisto. Tačiau tai nereiškia, kad pradėjus veikti šiems seniai susiformavusiems apsauginiams mechanizmams, mūsų organizmas funkcionuoja geriau arba sveikiau.
