Milžiniškas ekosistema, besidriekianti per ištisus žemynus, ima judėti. Tai patvirtina dešimtmečius trunkančios stebėsenos iš kosmoso duomenys. Borealiniai miškai, dar vadinami taiga, juosiantys šiaurines Žemės dalis, aiškiai keičia savo geografinę padėtį. Per 36 metus palydovai nuolat stebėjo šį milžinišką plotą. Surinkti duomenys nepalieka abejonių: su kiekvienu dešimtmečiu miško riba vis labiau slenka į šiaurę.
Norint pastebėti tokio masto pokyčius, reikalinga žvilgsnio iš orbitos perspektyva. Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo milijonus palydovų „Landsat“ nuotraukų, kuriose kiekvienas pikselis atitinka 30 metrų kraštinės kvadratą. Pasitelkus mašininio mokymosi modelius pavyko apdoroti milžiniškus informacijos kiekius ir sudaryti itin tikslius pokyčių žemėlapius.
Rezultatai – nedviprasmiški. 1985–2020 m. taiga apaugęs plotas padidėjo maždaug 0,844 mln. kvadratinių kilometrų, tai yra apie 12 procentų. Tuo pat metu šio biomo „sunkio centras“ akivaizdžiai pasislinko poliaus link. Nauji miškai daugiausia formavosi tarp 64 ir 68 laipsnių šiaurės platumos, o pietinėse ribose, tarp 47 ir 52 laipsnių, fiksuotas miškų nykimas. Miškas tiesiog traukiasi iš teritorijų, kurios jam tampa pernelyg šiltos.
Šių pokyčių tempas kelia nerimą. Borealiniai regionai šyla daugiau kaip du kartus greičiau nei vidutiniškai visas pasaulis. Per pastarąjį šimtmetį paviršiaus temperatūra čia pakilo daugiau kaip 1,4 laipsnio Celsijaus. Klimato spaudimas šiam ekosistemų kompleksui yra milžiniškas ir nuolat didėja.
Taigos svarba gerokai peržengia vien jos įspūdingą užimamą plotą. Šie miškai yra vienas pagrindinių pasaulinės anglies apytakos elementų. Dirvožemyje jie sukaupia apie 1672 petagramus anglies – maždaug pusę visų pasaulio dirvožemio anglies atsargų. Antžeminė biomasė, vertinama 383,1 petagrama, yra panaši į tropinių miškų biomasę. Nors borealiniai miškai dengia tik maždaug trečdalį pasaulio miškų ploto, jie atsakingi už 20,8 procento visos miškų surišamos anglies. Tai daro taigą itin svarbiu buferiu, lėtinančiu klimato kaitą.
Didelės viltys siejamos su jaunais medynais, sudarančiais apie 15,4 procento taigos ploto. Šie kelių dešimtmečių amžiaus miškai jau dabar sukaupia 1,1–5,9 petagramos anglies, o jų potencialas – dar didesnis. Jei šie miškai galėtų augti be didesnių trikdžių, jų anglies kaupimo galimybės padidėtų dar 2,3–3,8 petagramos.
Dvigubas klimato kaitos veidas
Pletra į šiaurę ir didelis anglies sugėrimo potencialas – tik viena istorijos pusė. Kartu didėja ir grėsmės, galinčios greitai panaikinti šias naudas. Ilgesni ir šiltesni vegetacijos sezonai lemia rimtas sausras, kurios išdžiovina miško paklotę ir sudaro idealias sąlygas gaisrams. Vakarų Kanada jau patiria katastrofiškus gaisrų sezonus, kasmet prarasdama šimtus tūkstančių hektarų miškų.
Prie to prisideda ir masiniai kenkėjų protrūkiai, pavyzdžiui, žievėgraužio tipografo (korniko) plitimai, niokojantys pušynus ir eglynus. Šiaurės Amerikoje didžiausi miškų praradimų plotai sutampa su regionais, kuriuos niokoja ugnis ir vabzdžių invazijos. Eurazijoje vaizdas panašiai prieštaringas: dideli praradimai fiksuojami palei Rusijos–Kinijos sieną, žemės ūkio regionuose į pietus nuo Uralo, taip pat intensyvios miškininkystės zonose prie Suomijos sienos.
Mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų paradoksą. Nors miškai gali augti greičiau ir sugerti daugiau anglies dioksido, jie tuo pačiu tampa labiau pažeidžiami katastrofų, kurios greitai sugrąžina sukauptą anglį į atmosferą. Šie du priešingi procesai gali iš dalies arba visiškai vienas kitą kompensuoti, panaikindami ilgalaikę klimato naudą.
Nors bendri pokyčių trendai globaliai reikšmingi, jie paslepia didelį geografinių ir laikinių skirtumų margumą, taip pat sudėtingus ekologinius procesus, lemiančius miškų kaitą, – pažymi tyrimo autoriai.
Klausimų kelia ir naujų šiaurėje besiformuojančių miškų ilgaamžiškumas. Ant amžinojo įšalo ribos ar ant jo esančios dirvos, kuriose plinta medynai, ne visuomet užtikrina stabilų pagrindą brandiems miškams. Įšalo tirpimas radikaliai keičia dirvožemio sąlygas, tad ilguoju laikotarpiu šiandien stebima ekspansija gali sulėtėti ar net pasisukti atgal.
Kas laukia šiaurės „šalčio poliaus“?
Taiga atsidūrė klimatinėje kryžkelėje. Jos slinkimas į šiaurę – apčiuopiamas gilių Žemės sistemos pokyčių įrodymas. Iš pirmo žvilgsnio tai suteikia galimybę sustiprinti miškų, kaip pasaulinio anglies „sugėrėjo“, vaidmenį. Vis dėlto ši galimybė yra trapi ir priklauso nuo daugybės veiksnių.
Lemiamą reikšmę turės tai, ar pavyks sumažinti trikdžius, tokius kaip miškų gaisrai, galintys per vieną sezoną sunaikinti kelių dešimtmečių augimo rezultatą. Norint iki galo suprasti šių procesų dinamiką, būtinas glaudus palydovinių stebėjimų ir vietinių tyrimų derinimas bei mokslo žinių pavertimas praktiniais sprendimais.
Šio unikalaus ekosistemos komplekso ateitis nėra iš anksto nulemta. Ar taigos migracija galiausiai padės stabdyti klimato kaitą, ar taps dar vienu jos padarinių šaltiniu, priklausys nuo sudėtingos gamtinių procesų ir žmonių priimamų sprendimų sąveikos. Stebėjimas iš kosmoso – tik pirmasis ilgos kelionės etapas, siekiant suprasti visas šios tyliai vykstančios miškų kelionės pasekmes.
