Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: mokslininkai įspėja apie galimą vandens trūkumą

Kinija nuo 1980-ųjų įgyvendino vieną didžiausių žalinimo programų pasaulyje ir, įvairiais vertinimais, pasodino apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena ir kitomis miškų atkūrimo iniciatyvomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir vėjo eroziją.

Tačiau naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad dalyje regionų masinis apželdinimas turėjo ir neplanuotų pasekmių. Mokslininkai įspėja, kad ypač sausesnėse šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose padidėję miškų plotai gali apsunkinti vietos vandens balansą.

Kaip miškai keičia vandens apytaką?

Viena pagrindinių rizikų siejama su evapotranspiracija, kai vanduo išgaruoja iš dirvožemio ir išsiskiria per augalų lapus. Miškuose šis procesas paprastai intensyvesnis nei pievose ar stepėse, todėl tam tikromis sąlygomis daugiau vandens „išeina“ į atmosferą, o vietinis drėgmės balansas prastėja.

Kaip pabrėžia tyrėjai, keičiant natūralias pievas į mišką galima gauti daugiau kritulių kai kuriose teritorijose, tačiau kartu didėja ir bendras vandens praradimas per garavimą. Dėl to dalis drėgmės gali persiskirstyti į kitus regionus, o tankiai apgyvendintose vietovėse vandens deficitas tik sustiprėja.

Kodėl problema ypač jautri šiaurėje?

Šiaurės Kinijoje vandens paklausa tradiciškai didelė dėl gyventojų koncentracijos, pramonės ir žemės ūkio. Tuo pat metu vandens ištekliai šiame šalies ruože pasiskirstę netolygiai, todėl bet koks papildomas spaudimas hidrologiniam ciklui gali turėti apčiuopiamų pasekmių.

Be to, žalinimo projektų efektyvumas priklauso nuo to, kokios rūšys sodinamos ir ar jos atitinka vietos ekosistemas. Monokultūros ar vandeniui imlesnės rūšys sausringuose plotuose gali paspartinti dirvožemio išsausėjimą, ypač jei kartu trūksta priemonių dirvožemio drėgmei sulaikyti.

Ką siūlo mokslininkai ir kaip keičiasi požiūris?

Mokslininkai ragina miškų atkūrimo programas planuoti ne vien pagal pasodintų medžių skaičių, bet pagal poveikį vandens ištekliams ir regiono klimatui. Praktikoje tai reiškia, kad dalyje teritorijų gali būti tikslingiau atkurti stepes, krūmynus ar mišrias ekosistemas, o ne tankius miškus.

Taip pat akcentuojama, kad sprendimai turėtų remtis vietos hidrologiniais duomenimis ir ilgalaikiu stebėjimu, nes greiti rezultatai žalinant gali maskuoti lėtai augančias problemas. Kai kuriais atvejais prioritetu tampa ne naujų plotų apsodinimas, o jau įveistų teritorijų tvarkymas, rūšių pakeitimas ir vandens taupymo priemonės žemės ūkyje.

Kinijos žalinimo programos išlieka reikšmingos kovoje su dykumėjimu ir dulkių audromis, tačiau tyrimai primena, kad gamtos atkūrimas nėra vienalytis receptas. Ten, kur vanduo yra ribotas išteklius, miškų plėtra turi būti derinama su aiškiais vandens biudžeto skaičiavimais, kad aplinkosauginė nauda nevirstų nauju iššūkiu gyventojams ir ūkiui.