NASA palydoviniai vaizdai užfiksavo įspūdingą, bet kartu ir moksliškai labai vertingą reiškinį: po stiprių žiemos audrų Meksikos įlankos vandenys prie Floridos krantų staiga pakeitė spalvą – iš įprastos giliai mėlynos virto ryškiai žalsvai, beveik neoniškai švytinčia jūra. Šis neįprastas vaizdas nėra taršos pasekmė – tai sudėtingų gamtos procesų išraiška, padedanti geriau suprasti Žemės vandenynų ir anglies ciklo veikimą.
Galingos žiemos audros, užklupusios Floridą sausio pabaigoje ir vasario pradžioje, sukėlė netikėtą vandenyno spalvos pokytį. Staigus oro temperatūros kritimas ir stiprūs vėjo gūsiai išjudino senus karbonatinio dumblo sluoksnius, todėl įprastai sodriai mėlyni Meksikos įlankos vandenys įgavo ryškius turkio ir smaragdo atspalvius.
Palydovai „NASA Terra“ ir „Landsat 9“ parodė, kad spalvos pokytį lėmė sujudėję kalcio karbonato sluoksniai – smulkus dumblas, sudarytas iš suyrančių jūrinių organizmų likučių. Dėl staigaus oro temperatūros kritimo seklūs pakrantės vandenys atšalo, tapo tankesni ir ėmė tekėti nuo kranto gilyn, kartu pakeldami dugno nuosėdas į viršutinius vandens sluoksnius.
Neįprasti „kūjo formos“ sūkuriai virš šelfo
Palydoviniai vaizdai užfiksavo unikalius sūkurius, kurių forma primena kūjo galvą, susidariusius netoli kontinentinio šelfo. Tokios struktūros atsiranda tada, kai šaltas ir tankus vanduo iš pakrantės srūva į šiltesnius Meksikos įlankos vandenis. Susidūrę srautai suformuoja susisukusius sūkurius, panašius į dulkių audras Žemėje ar net Marse.
Šie sūkuriai ne tik iškelia karbonatinį dumblą į vandens paviršių, bet ir perneša jį dideliais atstumais nuo kranto. Dėl to susidaro didelės, iš kosmoso aiškiai matomos žalsvos ir turkio spalvos juostos.
Žiemos audrų „Paparčio“ ir „Janos“ poveikis
Reiškinį sukėlė dvi didelio masto žiemos audros, kurios Floridoje, paprastai laikomoje tropiniu regionu, atnešė temperatūrą žemiau nulio. Nors panašus vandens masių maišymasis dažniausiai stebimas per tropinius uraganus, audros „Paparčio“ ir „Jana“ parodė, kad žieminiai arktiniai frontai gali turėti identišką poveikį vandenynui.
Mokslininkams tai – vertingas natūralus eksperimentas, leidžiantis geriau suprasti Žemės anglies ciklą. Karbonatinės nuosėdos, pakeltos į viršutinius vandens sluoksnius ir išsklaidytos sūkuriais, yra svarbi anglies surišimo ir pernašos vandenyne grandis.
NASA mokslininkai pažymi, kad panašūs procesai paprastai vyksta tropinių uraganų metu, kai stiprūs vėjai ir bangavimas iškelia medžiagas iš gilesnių vandenų. Tačiau apie tai, kaip analogiškas poveikis pasireiškia veikiant šaltiesiems frontams, žinoma daug mažiau. Todėl šis atvejis suteikia naujų duomenų apie tai, kaip skirtingų tipų audros veikia vandenyno struktūrą ir cheminę sudėtį.
Ką tai reiškia klimato ir anglies ciklo tyrimams?
Tokių retų reiškinių tyrimas padės tiksliau prognozuoti, kaip vietiniai vandenyno anglies „sugertuvai“ reaguoja į ekstremalius orų svyravimus globalių klimato pokyčių sąlygomis. Karbonatinės suspensijos ir jų judėjimas lemia, kaip efektyviai vandenynas gali sugerti ir ilgainiui kaupti anglį, taip veikdamas visos planetos klimato sistemą.
Suprasdami, kaip audros – tiek tropiniai uraganai, tiek šaltieji frontai – išjudina dugno nuosėdas, mokslininkai gali geriau įvertinti, ar ir kaip dažnėjant ekstremaliems orams gali kisti vandenynų gebėjimas veikti kaip vienas svarbiausių anglies saugyklų Žemėje.
