1,3 centimetro per mėnesį: štai kodėl viena didžiausių sostinių grimzta žemyn

Palydoviniai radarų duomenys rodo, kad Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų – pastebimai sėda, o kai kuriose vietose šis procesas vyksta itin greitai. Vertinimai, apie kuriuos pranešta tarptautinėje žiniasklaidoje, leidžia teigti, kad vidutinis grimzdimas gali siekti apie 1,3 centimetro per mėnesį.

Toks tempas reiškia, kad per metus kai kuriuose rajonuose susidaro dešimčių centimetrų aukščio skirtumai, o tai didina riziką keliams, pastatams ir inžineriniams tinklams. Mieste jau fiksuojami plyšiai dangose, pasvirę statiniai ir deformuojamos geležinkelio atkarpos.

Kodėl miestas sėda?

Pagrindinė priežastis siejama su požeminio vandens gavyba. Meksikas istoriškai pastatytas buvusio ežero baseine, kur po minkštomis nuogulomis slūgso vandeningieji sluoksniai, o didelė dalis geriamojo vandens gaunama būtent iš jų.

Ilgainiui intensyviai išgaunant vandenį poringos nuogulos susispaudžia, mažėja jų tūris, ir žemės paviršius ima leistis. Šį poveikį sustiprina ir urbanizacija: nauji, sunkūs pastatai spaudžia minkštą gruntą, todėl kai kurios zonos tampa ypač jautrios deformacijoms.

Kokios pasekmės jau matomos?

Grimzdimas pavojingas tuo, kad jis vyksta netolygiai: vienoje gatvės pusėje gruntas gali leistis greičiau nei kitoje. Dėl to formuojasi įtampos, kurios „laužo“ asfaltą, trūkinėja vamzdynai, o pastatų konstrukcijos patiria papildomas apkrovas.

Simboliniu pavyzdžiu dažnai minimi miesto monumentai ir istorinių vietų aplinka, kur dėl nuolatinio paviršiaus kritimo tenka keisti laiptų aukščius ar perprojektuoti privažiavimus. Tuo pat metu didėja ir potvynių rizika, nes pakitus reljefui lietaus vanduo kaupiasi žemiau esančiose vietose.

Kas gresia toliau ir ką gali pakeisti DI?

Ekspertai įspėja, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa ne tik infrastruktūros, bet ir vandens saugumo klausimu. Jei vandeningieji sluoksniai alinami greičiau, nei jie natūraliai atsistato, miestas priartėja prie scenarijaus, kai vandens tiekimas tampa nepatikimas, o sausros laikotarpiais rizika dar labiau išauga.

Situaciją tiksliau vertinti padeda naujos kartos palydoviniai matavimai, leidžiantys sekti milimetrinius pokyčius dideliuose plotuose. DI vis dažniau taikomas apdorojant didžiulius radarinių vaizdų kiekius ir ieškant pavojingų „karštųjų taškų“, kad prioritetinės vietos būtų sutvarkytos dar prieš atsirandant kritiniams gedimams.