NASA astronautų smegenys po skrydžio klysta: kodėl grįžus į Žemę daiktai tampa sunkesni?
Ilgiau pabuvus mikrogravitacijoje, sugrįžimas į Žemę neapsiriboja vien silpnumu ar galvos svaigimu. Naujas beveik 20 metų ruoštas tyrimas rodo, kad astronautų smegenys kurį laiką netiksliai „prognozuoja“ svorį ir jėgą, reikalingą daiktams suimti.
Tyrimą atlikę Belgijos Leveno katalikiškojo universiteto ir Ispanijos Baskų mokslo fondo mokslininkai palygino, kaip astronautai suima ir juda su daiktais kosmose bei Žemėje. Darbe dalyvavo 11 astronautų, kurie Tarptautinėje kosminėje stotyje praleido mažiausiai 5 mėnesius.
Gravitacijos pėdsakas neišnyksta
Mokslininkai nustatė, kad net po kelių mėnesių nesvarumo „gravitacijos įspaudas“ išlieka matomas judesių valdyme. Kitaip tariant, žmogaus nervų sistema ilgai remiasi Žemėje išmoktu raumenų atminties modeliu, net kai reali aplinka kardinaliai pasikeičia.
Žemėje daiktus suimame taip, kad jie nenukristų, todėl automatiškai įvertiname trintį ir svorį. Mikrogravitacijoje daiktai patys nenukrenta, tad suėmimo tikslas labiau susijęs su daikto perstūmimu erdvėje, o ne su jo laikymu prieš gravitaciją.
Du testai ir netikėtas rezultatas
Astronautai atliko dvi užduotis su specialiai sukonstruotu objektu: pirmoje jį laikė tarp nykščio ir smiliaus bei ritmingai kilnojo ranką aukštyn ir žemyn, kartais sekdami metronomo taktą. Antroje objektas buvo pritvirtintas vertikaliai, o dalyviai slydino suėmimą aukštyn ir žemyn, leidžiant įvertinti minimalią jėgą, reikalingą neslysti.
Mikrogravitacijoje rankos judesiai buvo lėtesni, jei ritmą nereglamentavo metronomas, ir labiau simetriški, nes kėlimui ir leidimui nereikėjo skirtingo pastangų pasiskirstymo. Tačiau išryškėjo svarbiausia detalė: astronautai kosmose dažnai suimdavo daiktą gerokai stipriau, nei to reikia, tarsi vis dar „tikėdamiesi“ kovos su gravitacija.
Grįžus į Žemę daiktai „apsunksta“
Grįžimas į Žemę parodė, kad adaptacija vis dėlto įvyksta, tik ji nėra akimirksnio. Per vieną dieną judesiai pirmojoje užduotyje greitai sugrįžo prie įprasto Žemės asimetriškumo, kai keliant reikia daugiau jėgos nei leidžiant.
„Įdomu, kad kai kurie astronautai žodžiu minėjo, jog objektas atrodė sunkesnis, nei jie tikėjosi“, – rašė tyrimo autoriai.
Pasak mokslininkų, tai rodo prognozuojančią judesių valdymo prigimtį: smegenys nuolat spėja, kokios jėgos reikės, ir tik vėliau koreguoja pagal realų pojūtį. Ilgas buvimas mikrogravitacijoje gali laikinai sutrikdyti per daugelį metų Žemėje susiformavusį suėmimo ir apkrovos jėgų „susiejimą“, todėl grįžus trumpai pasitaiko klaidingų masės įvertinimų.
Tyrimas svarbus ne tik dėl kasdienio astronautų prisitaikymo po nusileidimo. Ilgalaikių misijų į Mėnulį ar Marsą kontekste tokie nervų sistemos persitvarkymai gali turėti įtakos darbų saugai, įrangos valdymui ir reabilitacijos planavimui, ypač kai įgulos keičia skirtingas gravitacijos aplinkas.
