Tai laikė neįmanomu: po 70 metų įminta vitamino B1 mįslė gali pakeisti vaistų gamybą
Šis mokslinis proveržis gali leisti farmacijos pramonei atsisakyti dalies toksiškų cheminių medžiagų.
Kalifornijos universiteto Riversaide mokslininkai paskelbė atradimą, kuris gali tapti reikšmingu įvykiu chemijos istorijoje. Jie patvirtino dar 1958 metais chemiko Ronaldo Breslou iškeltą hipotezę apie vitamino B1 veikimo mechanizmą.
Mokslininkų dėmesio centre – karbenas. Tai itin reaktyvi anglies junginio forma, kuri, patekus į vandenį, paprastai suyra beveik akimirksniu. Dėl šios priežasties ilgus metus buvo manoma, kad tokios dalelės vandeninėje terpėje neįmanoma nei stabilizuoti, nei tiesiogiai stebėti.
Vis dėlto Kalifornijos universiteto Riversaide komanda sukūrė specialią apsauginę struktūrą, kuri tarsi „uždengia“ reaktyvų molekulės centrą ir leidžia jam vandenyje išlikti gerokai ilgiau, nei iki šiol manyta. Tai suteikė galimybę pirmą kartą tiesiogiai patikrinti mechanizmą, kuris anksčiau daugiausia buvo laikomas teoriniu.
„Tai pirmas kartas, kai kam nors pavyko stebėti stabilų karbeną vandenyje“, – teigė Kalifornijos universiteto Riversaide chemijos profesorius ir pagrindinis publikacijos autorius Vincentas Lavallo. „Daugelis manė, kad tai beprotiška idėja. Tačiau paaiškėjo, kad Breslou buvo teisus.“
Atradimas svarbus ne tik teorinei chemijai. R. Breslou hipotezė buvo susieta su vitaminu B1, dar vadinamu tiaminu, kuris atlieka reikšmingą vaidmenį įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose.
Jau seniai buvo spėjama, kad organizme tiaminas tam tikru metu gali pereiti per karbeninę stadiją ir taip padėti inicijuoti svarbias biochemines reakcijas. Tačiau iki šiol trūko apčiuopiamų įrodymų, kad tokia struktūra apskritai gali egzistuoti terpėje, panašioje į biologines sąlygas.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šio atradimo reikšmė gali gerokai peržengti vien vitamino B1 ribas. Karbenų stabilizavimo vandenyje galimybė atveria kelią kurti naujas, aplinkai draugiškesnes chemines reakcijas.
Praktiškai tai gali reikšti naujus sintezės metodus, kurie mažiau remtųsi toksiškais organiniais tirpikliais. Tokie pokyčiai ypač aktualūs farmacijos pramonei ir šiuolaikinei medžiagų chemijai.
