Turtinga valstybė susidūrė su grėsme išnykti: milijardai gimstamumui nepadėjo, o prognozės vis niūresnės

Pietų Korėjos pradinėse mokyklose vis dažniau sutinkamos klasės, kuriose yra tik vienas pirmokas, o dalis mokyklų naujų mokinių apskritai nebesulaukia. Šalis, kurios ekonomika vertinama apie 1,7 trilijono eurų, sparčiai sensta ir tiesiog pritrūksta žmonių.

Demografiniai skaičiavimai niūrūs: 100 korėjiečių šiandien susilaukia vos 36 vaikų, 13 anūkų ir 5 provaikaičių. Prognozuojama, kad per keturias kartas gyventojų skaičius gali susitraukti iki maždaug 5 proc. dabartinio lygio.

Piniginių paskatų riba

Pirmasis Pietų Korėjos atsakas – bandymas „paperkti“ gyventojus gimdyti. Nuo 2006 metų pro-natalistinėms priemonėms išleista daugiau kaip 250 milijardų eurų: išmokos gimus vaikui, nemokama ar kompensuojama priežiūra, lengvatos mokesčiams, apmokamos vaisingumo procedūros.

Tačiau tyrimai rodo, kad apie trys ketvirtadaliai šių pinigų atiteko vaikams, kurie būtų gimę ir be paskatų. Esminės priežastys glūdi ne vienkartinėse išmokose, o struktūrinėse išlaidose vaikų auginimui – ypač privačių pamokų sistemoje hagwon, kuriai šeimos skiria milžiniškas sumas.

Skaičiuojama, kad vaiko išlaikymas iki 18 metų Pietų Korėjoje kainuoja apie 250 000 eurų. Tokiomis sąlygomis antras ar trečias vaikas daugeliui porų tampa finansiškai neįveikiamas.

Robotai ir imigracija – ribotos išeitys

Antrasis planas – plačiai diegiama automatizacija. Pietų Korėja pagal pramoninių robotų skaičių darbuotojui pirmauja pasaulyje, o valstybė investuoja milijardus į humanoidinius robotus ir DI.

Tačiau produktyvumo vaisiai daugiausia atitenka didžiųjų konglomeratų, vadinamų chaebol, akcininkams. Be politinio sprendimo, kaip perskirstyti automatizacijos sukurtą turtą, robotai nepanaikins pensijų sistemos ir socialinės apsaugos spaudimo.

Trečiasis planas – importuoti darbuotojus per ribotus vizų režimus. Žemos kvalifikacijos darbuotojams suteikiamos laikinos darbo vizos, tačiau nėra kelio į pilietybę ir leidimo atsivežti šeimas. Sociologinės apklausos rodo, kad tik nedidelė visuomenės dalis nori matyti migrantus kaip pilnaverčius visuomenės narius.

Santuokos migracija ir „stebuklo“ iliuzija

Kita strategija – dešimtmečius tyliai remiama santuokos migracija į kaimiškas vietoves. Vietos valdžia finansuoja užsieniečių žmonų atvykimą iš Vietnamo, Kinijos ar kitų regionų, taip palaikydama nykstančių bendruomenių demografiją.

Tačiau šių mišrių šeimų vaikai dažnai patiria patyčias ir diskriminaciją, o bendra šalies gimstamumo kreivė ir toliau krenta. 2023 metais bendras gimstamumo rodiklis siekė tik 0,72 vaiko moteriai – tai žemiausias taikus rodiklis pasaulyje.

2024 ir 2025 metais gimimų skaičius šiek tiek atšoko, tačiau daugiausia dėl atidėtų pandemijos laikotarpio santuokų ir platesnio vaisingo amžiaus moterų kohortos efekto. Demografai pabrėžia, kad tai – laikina statistinė banga, o ne struktūrinis lūžis.

Galiausiai svarstomos dar dvi viltis: hipotetinis Šiaurės Korėjos žlugimas ir vienijimasis bei bet kokia kaina didinamas eksportas. Tačiau pirmąją riboja milžiniškos integracijos sąnaudos ir geopolitika, ypač Kinijos interesai, antrąją – auganti konkurencija iš Taivano ir Kinijos technologijų sektoriauose.

Pietų Korėja tampa bandymo poligonu visam išsivysčiusiam pasauliui. Kol kas atsakymas, ar demokratinė, turtinga visuomenė gali politikos priemonėmis sustabdyti demografinį nuosmukį, yra neigiamas. Tai signalas, su kuriuo netrukus teks susidurti daugeliui valstybių.