Nafta nuo XX amžiaus tapo viena svarbiausių pasaulio žaliavų, formuojančių ekonomiką, geopolitiką ir net karus. Tačiau iki šiol visuomenėje gyvas mitas, kad ji susidarė iš dinozaurų liekanų, milijonus metų pūvusių požemiuose.
Šis vaizdinys patrauklus, bet klaidingas. Dabartiniai tyrimai rodo, kad naftos kilmė ir jos pasiskirstymas Žemėje gerokai sudėtingesni nei „dinozaurų kuras“.
Iš ko iš tikrųjų susidaro nafta?
Mokslininkų konsensusas aiškus: didžioji dalis naftos susidarė ne iš milžiniškų roplių, o iš mikroskopinių jūrinių organizmų. Tai planktonas, dumbliai ir bakterijos, prieš šimtus milijonų metų gyvenę sekliuose šiltuose vandenyse.
Jiems nugrimzdus į jūros dugną, tam tikrose vietose trūko deguonies, todėl organinė medžiaga nesuirdo iki galo. Per milijonus metų ją užklojo storas purvo, smėlio ir karbonatinių nuosėdų sluoksnis.
Gilėjant palaidojimui, temperatūra kilo maždaug 25–30 laipsnių Celsijaus kas kilometrą. Apie 2–4 kilometrų gylyje susidarė vadinamasis „naftos langas“ – 60–120 laipsnių Celsijaus temperatūros intervalas, kuriame organinė medžiaga pirmiausia virto vaškinėmis kerogeno dalelėmis, o vėliau – skystu kuru ir dujomis.
Kodėl laimi tik kelios pasaulio vietos?
Vien to, kad egzistavo senovinės jūros, neužtenka. Nafta po susidarymo yra lengvesnė už vandenį, todėl ji kyla į viršų per uolienų poras ir plyšius. Dideli telkiniai susiformuoja tik tada, kai pakeliui sutinkamas gamtinis „gaudytuvas“.
Tokį gaudyklę sudaro lenkti ar suardyti uolienų sluoksniai, sudarantys kupolo formos spąstus, ir nelaidi danga – molis, druskos sluoksnis ar skalūnas, neleidžiantys naftai prasiskverbti toliau.
Artimuosiuose Rytuose, ypač Saudo Arabijoje, Irake, Irane, Kuveite, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Katare, kadaise plytėjo šilti, maistingomis medžiagomis turtingi Tetio vandenyno pakraščiai. Čia sutapo trys būtinos sąlygos: gausi mikroskopinė gyvybė, deguonies stygius dugne ir palankios uolienų gaudyklės.
Panašios sąlygos vyravo ir dabartinės Venesuelos teritorijoje, kur susiklostė milžiniškas Orinoko baseinas. Tuo tarpu daug kur Afrikoje, Australijoje ar kitose žemynų dalyse reikalingų elementų derinys nesusiformavo arba vėlesni geologiniai procesai telkinius suardė.
Naftos kokybė ir alternatyvios kilmės teorijos
Nors naftos susidarymo mechanizmas vienodas, jos savybės labai skiriasi. Artimųjų Rytų telkiniuose dominuoja lengva, mažai sieros turinti vadinamoji „saldžioji“ nafta, kuri lengvai teka ir pigiau perdirbama.
Venesuelos Orinoko juostoje nafta daug sunkesnė ir sieringesnė – primena tirštą dervą. Manoma, kad ją ilgainiui pakeitė mikroorganizmai, sunaudoję lengvesnes frakcijas ir palikę tankesnį, „nešvaresnį“ kurą.
Nuo praėjusio amžiaus vidurio dalis mokslininkų svarstė alternatyvią, vadinamąją abiogeninės kilmės teoriją. Ji teigia, kad angliavandeniliai gali formuotis giliai mantijoje, be jokios gyvybės įtakos, ir vėliau kilti į paviršių.
Tačiau dauguma duomenų rodo priešingai. Didieji naftos telkiniai aptinkami beveik vien tik nuosėdinėse uolienose, susijusiose su senovinėmis jūromis. Be to, naftoje randami specifiniai biomarkeriai – organinės molekulės, būdingos gyviems organizmams, ir aiškus lengvesnio anglies izotopo dominavimas.
Šie trys nepriklausomi įrodymai – uolienų tipas, biomarkeriai ir anglies izotopai – leidžia daryti išvadą, kad komerciškai svarbi nafta yra fosilinis išteklius, susidaręs iš senovinės gyvybės ir per žmogaus laikotarpius iš esmės neatkuriamas.
