Visame pasaulyje ryškėja demografinis pokytis – šeimos susilaukia mažiau vaikų, o žmonės gyvena ilgiau. Dėl šių dviejų procesų daugelio valstybių visuomenės sensta, kai kuriose šalyse gyventojų skaičius jau traukiasi.
Tai nėra vien statistikos specialistams įdomūs skaičiai. Mažėjantis gimstamumas ilgainiui paliečia darbo rinką, pensijų sistemą, sveikatos apsaugą, švietimą ir net miestų infrastruktūrą. Keičiasi pats santykis tarp jaunesnių ir vyresnių gyventojų.
Klausimas tampa vis aktualesnis: kas nutiks, jei po kelių dešimtmečių darbingo amžiaus žmonių bus gerokai mažiau, o pensinio amžiaus gyventojų – daugiau? Atsakymų ieško ir demografai, ir valstybių vyriausybės.
Gyventojų piramidė praranda piramidės formą
Vienas paprasčiausių būdų pamatyti demografinius pokyčius – pažvelgti į vadinamąją gyventojų piramidę. Ji parodo, kiek skirtingo amžiaus vyrų ir moterų tam tikru metu gyvena konkrečioje valstybėje.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje daugelio valstybių gyventojų piramidės apačia buvo plati. Vaikų ir jaunimo buvo daug, vidutinio amžiaus žmonių mažiau, o vyresnio amžiaus gyventojų grupės buvo palyginti negausios.
Dabar dalyje išsivysčiusių valstybių vaizdas visiškai kitoks. Piramidės pagrindas siaurėja, vidurinė bei viršutinė jos dalys platėja. Kitaip tariant, tradicinė piramidė savo forma vis labiau primena stulpą.
Vienas svarbiausių demografinių rodiklių yra kartų kaitos lygis. Jis siekia maždaug 2,1 vaiko vienai moteriai. Ilgą laiką gimstamumui išliekant žemiau šios ribos, be kitų veiksnių visuomenė pirmiausia sensta, vėliau gyventojų gali mažėti.
Škotijoje atsiranda vietovių, kur kūdikių beveik nėra
Škotija pateikia ryškų tokio proceso pavyzdį. Čia gimstamumas yra vienas mažiausių Jungtinėje Karalystėje, o per metus gimstančių vaikų skaičius sumažėjo iki kiek daugiau nei 45 tūkstančių.
Keičiasi ir amžius, kada moterys susilaukia pirmojo vaiko. Motinystė vis dažniau atidedama vėlesniam gyvenimo laikotarpiui, kai žmogus jau būna baigęs mokslus, įsitvirtinęs profesinėje srityje ar sukaupęs daugiau finansinio saugumo.
Kai kuriose vietovėse demografiniai pokyčiai jau matomi tiesiog vaikštant gatvėmis. Atsiranda kvartalų, kuriuose per metus neužregistruojama nė vieno naujagimio arba gyvena vos vienas vienerių metų vaikas.
Tokios vietovės kartais vadinamos „kūdikių dykumomis“. Ir tai jau nėra vien atokių kaimų problema – panašių teritorijų atsiranda miestuose, kuriuose dar prieš kelis dešimtmečius gyveno daug jaunų šeimų.
Japonija parodo, kas gali laukti kitų šalių
Dar ryškesnis pavyzdys yra Japonija. Šalis jau susiduria su situacija, kai mirčių skaičius gerokai viršija gimimų skaičių, o maždaug 30 proc. jos gyventojų yra vyresni nei 65 metų.
Tokie pokyčiai persikelia ir į ekonomiką. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, sudėtingiau rasti darbuotojų slaugos, statybų, žemės ūkio bei kitose srityse. Demografiniai procesai gali apsunkinti ir kariuomenės komplektavimą.
Kartu atsiranda paradoksas: visuomenei senstant, slaugos ir sveikatos priežiūros darbuotojų reikia vis daugiau, tačiau žmonių, galinčių dirbti šiuos darbus, mažėja. Tad viena demografinė problema sustiprina kitą.
Kodėl šeimos susilaukia mažiau vaikų?
Vieno paprasto atsakymo nėra. Gimstamumą mažina ir tai, kad šeimos susilaukia mažiau vaikų, ir tai, kad didesnė dalis žmonių nusprendžia jų apskritai neturėti. Pastarasis pasirinkimas Vakarų visuomenėse tapo gerokai priimtinesnis.
Svarbi priežastis – partnerystė. Žmonės ilgiau ieško tinkamo partnerio, vėliau kuria ilgalaikius santykius, o dalis apskritai lieka vieniši. Net norintys vaikų gali atidėti šį sprendimą, kol gyvenime atsiras daugiau stabilumo.
Didelę reikšmę turi ir pinigai. Brangstant būstui, nuomai bei kasdieniam gyvenimui, šeimos sukūrimas daliai jaunų žmonių atrodo finansiškai sunkiai pasiekiamas. Prie to prisideda nepastovus darbas ir vėlesnis profesinės karjeros startas.
Svarbios ir platesnės visuomenės nuotaikos. Karai, klimato kaitos baimė, ekonominis neužtikrintumas bei trapūs santykiai dalį žmonių skatina atidėti sprendimą susilaukti vaikų. Atidėliojimas kartais galiausiai tampa galutiniu pasirinkimu.
Keičiasi moterų ir vyrų vaidmenys
Dar viena priežastis slypi pasikeitusiame gyvenimo modelyje. Moterys mokosi, siekia profesinių tikslų ir dažniausiai dirba visą darbo dieną. Tačiau buities bei vaikų priežiūros darbai šeimose ne visada pasiskirsto vienodai.
Dėl to kai kur susidaro savotiškas prieštaravimas: darbo rinka iš moters tikisi tokio paties profesinio įsitraukimo kaip iš vyro, tačiau šeimoje iš jos vis dar gali būti tikimasi didesnės atsakomybės už vaikus.
Šalyse, kuriose šis skirtumas itin ryškus, sprendimas susilaukti vaikų gali reikšti didelį profesinį ir finansinį praradimą. Todėl šeimos politika tampa gerokai platesniu klausimu nei vien išmokų dydis gimus vaikui.
Kas išlaikys senstančią visuomenę?
Mažėjant dirbančiųjų ir daugėjant pensinio amžiaus žmonių, valstybėms teks spręsti sudėtingą ekonominę lygtį. Mažesnei darbuotojų grupei gali tekti finansuoti didesnės vyresnio amžiaus visuomenės dalies pensijas ir sveikatos priežiūrą.
Tai neišvengiamai skatins diskusijas apie pensinį amžių, darbo našumą, automatizaciją ir imigraciją. Valstybėms taip pat teks spręsti, ką daryti su mokyklomis bei kita infrastruktūra regionuose, kuriuose vaikų ir jaunų šeimų mažėja.
Demografiniai pokyčiai turi ir kitą pusę. Mažesnis žmonių skaičius teoriškai gali reikšti mažesnį spaudimą gamtos ištekliams, būstui bei aplinkai. Vis dėlto perėjimas nuo augančios prie senstančios visuomenės gali būti ekonomiškai ir socialiai skausmingas.
Todėl mažėjantis gimstamumas nėra vien klausimas, kaip paskatinti žmones susilaukti daugiau vaikų. Tai platesnė diskusija apie būstą, darbą, šeimos gyvenimą, lyčių vaidmenis ir socialinį saugumą – o kartu apie tai, kaip atrodys visuomenė po kelių dešimtmečių.
