Mokslininkai pagaliau atskleidė: kaip majai prognozuodavo Saulės užtemimus?
Tyrėjų grupė pagaliau išsprendė šimtmečius gyvavusią mįslę – kaip majų civilizacijai pavykdavo taip tiksliai numatyti Saulės užtemimus. Nauja analizė rodo, kad tai nebuvo sėkmės reikalas, o nuoseklios ir sudėtingos skaičiavimo sistemos rezultatas.
Mokslininkai, išnagrinėję majų rankraščius, nustatė, kad užtemimų prognozės rėmėsi matematinių metodų ir kosmologinių idėjų deriniu. Toks atradimas keičia iki šiol vyravusį supratimą apie tai, kaip majai taikė savo kalendorines žinias.
Majai laikomi viena labiausiai išsilavinusių senovės civilizacijų. Jų požiūris į pažinimą rėmėsi sistemingais gamtos stebėjimais, o praktiniai duomenys buvo glaudžiai susieti su simboline ir ritualine pasaulėžiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad majų „mokslinis metodas“ buvo empiriškas, griežtas ir stebėtinai tikslus.
Vienas svarbiausių šio palikimo liudytojų – vadinamasis Drezdeno kodeksas, itin vertingas ikikolumbinis rankraštis. Tai vienas iš vos keturių žinomų majų kodeksų, išlikusių iki mūsų dienų.
Kodeksą sudaro 39 medžio žievės puslapiai, padengti hieroglifais ir iliustracijomis. Manoma, kad jame užfiksuotos žinios siekia gerokai ankstesnį laikotarpį ir apima klasikinę majų epochą (apie 250–900 m. po Kr.). Šis rankraštis laikomas vienu svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti majų matematiką ir astronomiją.
Daugiau nei šimtmetį Drezdeno kodeksas ypač domino mokslininkus dėl astronominių lentelių, siejamų su užtemimais. Vis dėlto naujausi tyrimai paskatino iš esmės peržiūrėti jų reikšmę.
Paaiškėjo, kad, priešingai nei ilgai manyta, majai šias lenteles kūrė ne tam, kad tiesiogiai prognozuotų Saulės užtemimus. Tyrėjų teigimu, užtemimų numatymas greičiau buvo šalutinis platesnės kalendorinių ciklų sistemos efektas.
Derindami dviejų skirtingų sistemų ciklus taip, kad jie sutaptų, raštininkai pastebėjo galintys labai tiksliai nustatyti laikotarpius, kada tikėtini užtemimai. Kitaip tariant, prognozės atsirasdavo ne atsitiktinai, o dėl vidinės laiko skaičiavimo sistemos logikos ir nuoseklumo.
Tyrimas taip pat padėjo paaiškinti, kodėl majų prognozės išlikdavo tikslios šimtmečius. Užuot kiekvieną kartą pradėję skaičiavimus nuo naujo ciklo, majai taikė kumuliacinį metodą – naudojo persidengiančias lenteles, kurios leido kompensuoti mažas paklaidas, atsirandančias dėl astronominių ciklų poslinkių.
Mokslininkų vertinimu, šis atradimas parodo majų mokslo sudėtingumą. Jų žinios nebuvo atsitiktinis praktinių stebėjimų rinkinys – tai buvo integruota sistema, jungianti stebėjimą, skaičiavimą ir kosmologinę simboliką. Drezdeno kodeksas todėl gali būti laikomas ir moksliniu, ir dvasiniu veikalu: kartu tai kalendorius, dangaus kūnų stebėjimo gairės bei ritualinis dokumentas.
Tyrėjai daro išvadą, kad majai buvo ne vien dangaus stebėtojai, o gilūs mąstytojai, kurių pasiekimai ir po daugiau nei tūkstančio metų kelia pagarbą šiuolaikiniams mokslininkams.
