Mokslininkai išsiaiškino, ką trumpi „TikTok“ vaizdo įrašai daro smegenims: rezultatai verčia sunerimti

Trumpi vaizdo įrašai telefone daugybei žmonių tapo pagrindiniu pramogos šaltiniu, o kartu – ir kaltininku dėl tariamo „smegenų puvimo“. Tačiau emocingoms nuomonėms vis dažniau bando atsakyti moksliniai tyrimai: ką iš tiesų daro begalinis trumpų video srautas mūsų dėmesiui ir mąstymui?

Pastaraisiais metais laboratorijose atlikti eksperimentai leidžia atsargiai kalbėti apie realius, nors ir laikinus, proto funkcijų pokyčius.

Skirtumas tarp televizoriaus ir begalinio srauto

Ilgus metus ekraną daugiausia reiškė televizorius ar ilgesni „YouTube“ įrašai, kuriuos žiūrovas pasirinkdavo pats. Tokį vartojimą galima palyginti su restoranu: matote meniu, sąmoningai pasirenkate patiekalą ir jį „suvartojate“.

Trumpų video platformos veikia kitaip. Algoritmas pateikia vieną įrašą po kito, o vartotojo pasirinkimas sumažėja iki paprasto mostelėjimo pirštu. Vidinis „meniu“ dingsta – lieka nuolatinė staigmena ir labai greitas pasitenkinimas.

Nutekėję vidiniai „TikTok“ dokumentai rodo, kad pačios platformos kūrėjai tai supranta. Viename „Digital Wellbeing“ dokumente pripažįstama, kad didelė sėkmės dalis susijusi su „automatizavimu, kuris riboja naudotojo agentiškumą“ – kitaip tariant, mažina sąmoningo pasirinkimo vaidmenį.

Kas iš tiesų matuojama – ir ar dėmesys trumpėja?

Populiarus mitas, esą žmogaus dėmesio trukmė tapo trumpesnė už auksinės žuvelės, remiasi išgalvotais skaičiais. Vis dėlto realūs duomenys rodo, kad dirbdami kompieryje vis dažniau šokinėjame tarp užduočių: nuo maždaug 2,5 minutės 2003 metais iki maždaug 40 sekundžių šiandien.

Tai nebūtinai reiškia, kad „sugedo“ mūsų smegenys. Tam įtakos turi ir motyvacija, ir milžiniškas pranešimų bei pramogų kiekis. Laboratoriniai testai bando atskirti šiuos veiksnius, tačiau jie vis tiek yra dirbtinės situacijos.

Eksperimentai su trumpais video

Viename Kinijoje atliktame tyrime studentai pusvalandį arba skaitė, arba slinko trumpų vaizdo įrašų srautą. Vėliau jie sprendė trumpą loginio mąstymo testą, reikalaujantį „išjungti autopilotą“ ir nepasiduoti akivaizdžiam, bet klaidingam atsakymui.

Tie, kurie prieš tai naudojo „TikTok“ tipo srautą, gavo prasčiau – vidutiniškai maždaug 12 proc. mažiau teisingų atsakymų. Svarbu tai, kad pablogėjimą nulėmė ne pats turinys (mieli gyvūnai ar mokslo eksperimentai), o nuolatinis braukymas ir galimybė akimirksniu praleisti tai, kas pabodo.

Kitas Miuncheno tyrimas tyrė vadinamąją perspektyviąją atmintį – gebėjimą prisiminti ketinimą atlikti užduotį. Dalyviai sprendė užduotį, kur reikėjo atpažinti žodžius, bet papildomai prisiminti ir kitą taisyklę. Po 10 minučių pertraukos dalis ramiai ilsėjosi, dalis naršė „Twitter“, žiūrėjo „YouTube“, o dalis slinko „TikTok“.

Po pertraukos gerokai suprastėjo tik tų, kurie naudojo „TikTok“, gebėjimas prisiminti antrąją taisyklę, nors pagrindinė užduotis sekėsi panašiai. Panašų rezultatą gavo ir Jungtinės Karalystės mokslininkai: prasčiau pasirodė tie, kurie per trumpą laiką galėjo slinkti tiek, kiek nori, o ne ribotu skaičiumi perbraukimų.

Laikinas poveikis ar ilgalaikė žala?

Šie darbai rodo ryškų, bet kol kas trumpalaikį efektą: iškart po intensyvaus slinkimo blogiau sekasi užduotys, reikalaujančios sustabdyti autopilotą ir prisiminti savo ankstesnį ketinimą. Tačiau mokslas dar neturi atsakymo, ar ilgametis įprotis prieš miegą dvi valandas žiūrėti trumpus video nuolat silpnina šiuos gebėjimus.

Specialistai pabrėžia, kad reikia ilgalaikių tyrimų, kurie padėtų formuoti atsakingesnes dizaino praktikas ir, galbūt, reguliavimą. Kol kas akivaizdu viena: problema yra ne tik turinys, bet ir pats begalinio, vartotojo sprendimus ribojančio srauto principas.

Psichologas Williamas Jamesas dar XIX amžiuje rašė, kad mūsų patirtį lemia tai, kam pasirenkame skirti dėmesį. Trumpų video srautai kaip tik ir kėsinasi į šį pasirinkimą – todėl svarbiausia išlieka sąmoningai susigrąžinti bent dalį kontrolės.