Kas vyksta smegenyse pavartojus haliucinogeninių grybų? Mokslininkai atskleidė netikėtus pokyčius

Nuo senovės Mezoamerikos ritualų iki šiuolaikinių klinikų – psilocibino turintys grybai šiandien atsidūrė mokslo ir politikos dėmesio centre. Vieniems tai pavojingas narkotikas, kiti juos mato kaip galimą proveržį gydant sunkias psichikos ligas.

Kas iš tiesų vyksta žmogaus kūne ir smegenyse, kai pavartojami vadinamieji „stebuklingi“ grybai?

Kaip psilocibinas veikia smegenis?

Psilocibinas – pagrindinė haliucinogeninių grybų veiklioji medžiaga – žarnyne įsisavinama ir kepenyse virsta psilocinu. Ši medžiaga jungiasi prie serotonino receptorių, ypač smegenų žievėje.

Didžiausi pokyčiai fiksuojami prefrontalinėje žievėje, kuri atsakinga už nuotaiką, abstraktų mąstymą ir suvokimą. Tuo pačiu metu pradeda aktyviau bendrauti smegenų sritys, kurios įprastai mažai sąveikauja tarpusavyje.

Dėl to keičiasi pojūčiai ir mąstymas: sustiprėja spalvos, garsai, atsiranda vizualinės ir klausos haliucinacijos, laikas ima „temptis“ arba „greitėti“. Tyrimai rodo, kad psilocibinas sužadina smegenų veiklos modelius, panašius į sapnavimo metu stebimą aktyvumą.

Nuo „dievų mėsos“ iki šiuolaikinių tyrimų

Archeologiniai radiniai ir kronikos rodo, kad haliucinogeniniai grybai buvo vartojami Majų, Actekų ir kitų Mezoamerikos tautų apeigose. Jie buvo vadinami teonanakatl – „dievų mėsa“ ir naudoti regėjimams bei religinėms patirtims sukelti.

Vakarų pasaulyje platesnis susidomėjimas prasidėjo XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai bankininkas ir mėgėjas mikologas Gordonas Wassonas Meksikoje dalyvavo Mazatekų ceremonijoje ir savo patirtis aprašė žurnale „Life“.

Tai paskatino mokslinius tyrimus: chemikas Albertas Hofmannas išskyrė ir susintetino psilocibiną, o psichologas Timothy Leary Harvardo universitete pradėjo eksperimentus su kaliniais ir teologijos studentais, siekdamas įvertinti, kaip medžiaga keičia elgesį ir religines patirtis.

Galimos terapinės naudos ir rizikos

Pastaraisiais metais psilocibinas grįžta į klinikas kaip eksperimentinis gydymo būdas. Klinikiniuose tyrimuose vienkartinės ar dviejų dozių psilocibino sesijos, derinamos su psichoterapija, parodė viltingus rezultatus gydant gydymui atsparią depresiją.

Jungtinių Valstijų maisto ir vaistų administracija psilocibino terapijai suteikė „proveržio terapijos“ statusą, kad būtų spartinami tolesni tyrimai. Kai kurie neurologai taip pat domisi, ar psilocibinas galėtų padėti sergant potrauminiu streso sutrikimu ar esant kitoms būklėms.

Manoma, kad psilocibinas trumpam „išderina“ įsisenėjusius neigiamų minčių tinklus ir padidina neuroplastiškumą – neuronų gebėjimą kurti naujus ryšius. Tai galėtų padėti įtvirtinti sveikesnius mąstymo modelius.

Vis dėlto rizika išlieka. Psichozės epizodai, sunki baimė ar vadinamosios „blogos kelionės“ dažniau pasireiškia žmonėms, turintiems polinkį į šizofreniją ar bipolinį sutrikimą. Dėl to tyrimuose tokie pacientai dažniausiai nepriimami.

Kol kas aišku tik tiek, kad psilocibinas nėra universali panacėja. Tai galinga psichoaktyvi medžiaga, kuri gali padėti daliai pacientų, tačiau kitus – ypač vartojant neprižiūrimoje aplinkoje – gali ir smarkiai sužeisti.

Dėl šios prieštaringos prigimties daugelyje šalių jis išlieka draudžiamas, o dekriminalizavimo ir medicininio naudojimo klausimai dar ne kartą bus svarstomi politikų ir visuomenės.