Kodėl drėgnas šaltis sminga giliau nei sausas? Atsakymas nustebins
Artėjant dar vienai šalčio bangai, žmonės su ja tvarkosi labai skirtingai. Vieni renkasi žvalų pasivaikščiojimą lauke, kiti mieliau „užsižiemoja“ po šiltu pledu su puodeliu arbatos ir sausainiais.
Tačiau vienas dalykas, rodos, bendras daugeliui: kai atšąla, mums patinka kalbėti apie tai, kaip šalta. Tokie pasakymai kaip „taip šalta, kad jaučiu iki pat kaulų“ žiemą tampa kone įprastu pasisveikinimu.
Ar šiame skunde yra bent kruopelytė tiesos?
Jungtinėje Karalystėje net ir esant žemai oro temperatūrai drėgmės lygis išlieka gana aukštas. Dėl to drėgnas oras greitai „nupučia“ šiltesnį oro sluoksnį, esantį visai prie kūno paviršiaus. Be to, drėgmė įsigeria į drabužius, o tada jie pradeda veikti kaip šilumos laidininkas, atitraukiantis šilumą nuo kūno. Vanduo šilumą perduoda maždaug 70 kartų geriau nei oras, todėl drėgnas šaltis jaučiamas ypač skvarbiai.7
Žmogaus organizmas efektyviausiai dirba, kai kūno temperatūra yra apie 37 °C, tačiau galūnės gali būti iki 6 °C vėsesnės. Be to, šis „normatyvas“ nėra visiškai vienodas visiems – kūno temperatūra ir šalčio jutimas skiriasi priklausomai nuo lyties, amžiaus ir sveikatos būklės. Vyresni žmonės paprastai šalčiui jautresni, o moterys dažnai jaučia šaltį stipriau nei vyrai.
Ar iš tikrųjų jaučiame šaltį „kauluose“?
Mūsų kaulai šaltį nejaučia taip, kaip jį jaučia oda. Jie neturi tokių temperatūrai jautrių receptorių, kokių gausu odoje. Tai logiška – didžioji dalis kaulų yra giliai po raumenų, jungiamojo audinio ir odos sluoksniais, tad tiesioginis temperatūros jutimas jiems nėra toks svarbus.
Vis dėlto tai, kad kaulai tiesiogiai „nejaučia“ šalčio, nereiškia, jog šaltis jų neveikia. Kaulai gali reaguoti į temperatūros pokyčius, ypač į atvėsimą, per nervus, esančius išoriniame kaulo sluoksnyje – antkaulyje (periostėje). Šis sluoksnis turi tankų neuronų tinklą, primenantį žvejybinį tinklą, kuris jautriai reaguoja į kaulo deformaciją, pažeidimą ar kitokį mechaninį poveikį.
Trumpalaikis kūno atšalimas kaulams paprastai nekenkia, tačiau užsitęsęs, kelių savaičių ar dar ilgesnis buvimas šaltoje aplinkoje gali lemti kaulų trumpėjimą, suplonėjimą ir mažesnį kaulų mineralinį tankį.
Kur kas jautresni temperatūros ir slėgio pokyčiams yra kiti judamojo aparato audiniai.
Kas vyksta sąnariuose ir raumenyse, kai šalta?
Sąnarinių paviršių slydimui būtinas sinovinis skystis – daugumos stambiųjų sąnarių „tepiklis“. Atvėsus orui šis skystis tampa tirštesnis. Dėl to sąnariams sunkiau ir nemaloniai judėti, ypač tiems žmonėms, kurie serga sąnarių ligomis, pvz., reumatoidiniu ar osteoartritu.
Šaltis taip pat skatina audinių susitraukimą – jie tampa labiau įtempti ir kietesni. Sausgyslės, jungiančios raumenis su kaulais, atšalus standėja. Raiščiai, kurie jungia kaulus tarpusavyje ir stabilizuoja sąnarius, taip pat tampa mažiau elastingi.
Šie pokyčiai apsunkina raumenų darbą – jiems reikia daugiau jėgos, kad pajudintų kaulus, o judesių amplitudė sumažėja. Didelė drėgmė, kuri JK būdinga visus metus, dar labiau sustiprina šiuos pojūčius.
Šalčiui veikiant galūnes, organizmas sumažina kraujo pritekėjimą į rankas ir kojas. Tai apsauginis mechanizmas, padedantis išlaikyti stabilią kūno branduolio – kur yra gyvybiškai svarbūs organai – temperatūrą apie 37 °C. Tačiau mažėjant kraujotakai audiniai dar labiau „susitraukia“, tampa šaltesni ir labiau įsitempę.
Visa tai didina mechaninę apkrovą – spaudimą ir tempimą – kauluose bei juos supančiuose audiniuose. Tokie dirgikliai suaktyvina skausmo receptorius, o smegenys šiuos signalus gali interpretuoti kaip aštrų, „į kaulus einantį“ šaltį.
Smegenys, nuotaika ir vitamino D vaidmuo
Šalčio pojūtį sustiprina ir tai, kas vyksta galvoje – pažodine ir perkeltine prasme. JK šaltis dažnai eina koja kojon su pilku dangumi ir drėgme. Žiemos mėnesiais saulėtų valandų čia labai nedaug – pavyzdžiui, Londone gruodį saulė šviečia vidutiniškai vos kelias valandas per dieną, kai tuo tarpu kai kuriose JAV vietose panašiu metu saulėtų valandų yra gerokai daugiau.
Tamsoje ir esant trumpoms dienoms daugeliui žmonių ima trūkti saulės spindulių, reikalingų vitaminui D sintetinti odoje. Šio vitamino stoka siejama su blogesne kaulų būkle ir ligomis, tokiomis kaip rachitas vaikams ar osteomaliacija suaugusiesiems. Tačiau vitamino D trūkumas gali lemti ir padidėjusį skausmo, ypač raumenų bei sąnarių skausmo, jautrumą.
Vitamino D trūkumas siejamas ir su dažnesniais nerimo bei depresijos simptomais. Sergantieji šiomis būklėmis dažnai kitaip jaučia ir toleruoja temperatūrą – jiems šaltis gali atrodyti stipresnis, labiau varginantis.
Saulės šviesa ir jos spinduliuotė tiesiogiai šildo odą. Todėl sausas ir saulėtas šaltis jaučiamas visai kitaip nei drėgnas, niūrus ir vėjuotas – net jei termometro stulpelis rodo tą pačią temperatūrą.
Ar galima palengvinti „šaltį kauluose“?
Yra ir gerų naujienų. Papildomas kalorijų suvartojimas šaltuoju laikotarpiu padeda organizmui gaminti daugiau šilumos. Sluoksniuotas apsirengimas – keli ploni drabužių sluoksniai vietoje vieno storaus – leidžia geriau sulaikyti šilumą prie kūno.
Judėjimas taip pat itin svarbus: raumenims dirbant gaminama šiluma, pagerėja kraujotaka galūnėse, mažėja audinių sustingimas, sąnariams lengviau judėti. Trumpi, bet reguliarūs pasivaikščiojimai, lengvi tempimo pratimai patalpoje ar net paprastas aktyvesnis judėjimas namuose gali sumažinti tą nemalonų „šaltį iki kaulų“.
