Po žinios apie du Vilniaus arkivyskupijoje dirbusius kunigus, kaltinamus seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš nepilnamečius, Lietuvoje stiprėja diskusijos, kaip apsaugoti vaikus ir užtikrinti realią pagalbą nukentėjusiesiems. Siūlomos priemonės apima tiek didesnį valstybės finansavimą, tiek pokyčius pačioje Katalikų Bažnyčioje.
Teisingumo ministerija siūlo skirti daugiau lėšų seksualinį smurtą patyrusių nepilnamečių žalai atlyginti ir plėsti specialiai darbui su vaikais parengtų advokatų tinklą. Tuo metu dalis dvasininkų ragina Bažnyčią steigti nacionalinį pagalbos aukoms fondą bei atlikti nepriklausomą išorinį auditą.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pripažįsta seksualinio smurto problemą Bažnyčioje, tačiau pabrėžia, kad ji yra platesnė ir daug tokių nusikaltimų įvyksta artimoje aplinkoje. Pasak jo, šiuo metu svarbiausia užtikrinti, kad nukentėję vaikai nebijotų prabilti, sulauktų pagalbos, o galimi pažeidimai būtų kuo greičiau pastebėti.
Arkivyskupas: problema Bažnyčioje yra, tačiau ji platesnė
Po susitikimo su Seimo pirmininku Juozu Oleku G. Grušas teigė, kad seksualinio smurto prieš vaikus atvejai Bažnyčioje yra rimta problema.
Vis dėlto, anot jo, didžioji tokių nusikaltimų dalis įvyksta ne religinėse institucijose, o artimoje vaikų aplinkoje.
„Taip, problema yra pažįstama, bet ne pagrindinė problema“, – žurnalistams sakė Vilniaus arkivyskupas.
Jis priminė ir popiežiaus Pranciškaus anksčiau išsakytą poziciją, kad dvasininkų nusikaltimai yra didelė Bažnyčios gėda, tačiau seksualinis smurtas prieš nepilnamečius yra visos visuomenės problema.
Teigia, kad daugiausia nusikaltimų įvyksta artimoje aplinkoje
G. Grušo teigimu, pasauliniai duomenys rodo, kad Bažnyčioje padaromi nusikaltimai sudaro mažesnę visų seksualinio smurto prieš vaikus atvejų dalį.
„Didžiausia dalis tų nusikaltimų vyksta artimoje aplinkoje. Tai patvirtina ir prokuratūra, kad čia ir Lietuvoje ta pati statistika galioja“, – kalbėjo arkivyskupas.
Tačiau tai, pasak jo, neatleidžia Bažnyčios nuo atsakomybės kurti aplinką, kurioje galimi pažeidimai būtų pastebimi ir užkardomi.
Dėl to pastaraisiais metais esą stiprinama vaikų ir jaunimo apsaugos sistema.
Mokymus jau baigė šimtai žmonių
Pasak Vilniaus arkivyskupo, prieš trejus metus Bažnyčioje pradėtas sistemingesnis saugios aplinkos kūrimo procesas.
Per šį laikotarpį specialius mokymus esą baigė apie 600–700 žmonių.
Jų metu mokoma atpažinti nesaugią aplinką, galimo smurto požymius ir tinkamai reaguoti į informaciją apie pažeidimus.
Dabar, anot G. Grušo, pradedama daugiau dėmesio skirti ir pačių vaikų bei jaunuolių informavimui.
Vaikus nori išmokyti atpažinti pavojingas situacijas
Arkivyskupo teigimu, svarbu, kad patys jauni žmonės suprastų, kokia aplinka yra saugi ir kokio suaugusiųjų elgesio jie neprivalo toleruoti.
Vaikai taip pat turi žinoti, kur kreiptis, jeigu jaučiasi nesaugūs arba pastebi įtartiną elgesį su kitu žmogumi.
„Dabar jau pradedamas procesas apmokyti su pačiu jaunimu kalbėti, kad jie atpažintų, kas yra saugi aplinka, ką jie gali daryti, jei jaučiasi nesaugūs, ar jeigu jie ką nors pamato“, – sakė G. Grušas.
Bažnyčioje prieš trejus metus patvirtintos saugios aplinkos gairės taip pat numato, kaip turėtų būti reaguojama gavus skundą ar informaciją apie galimą pažeidimą.
Įtarus nusikaltimą informacija turi pasiekti teisėsaugą
G. Grušo teigimu, galimi pažeidimai gali būti vertinami tiek pagal Bažnyčios vidaus taisykles, tiek pagal valstybės įstatymus.
Jeigu nustatomas bažnytinis nusižengimas, klausimas gali būti perduodamas Bažnyčios tribunolui.
Jeigu kyla įtarimų, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, informacija turi būti perduota teisėsaugos institucijoms.
Arkivyskupas ragino žmones, patyrusius ar pastebėjusius galimą smurtą, netylėti ir apie tai pranešti.
Teisingumo ministerija siūlo daugiau pinigų nukentėjusiems vaikams
Diskusijos dėl pagalbos seksualinį smurtą patyrusiems nepilnamečiams vyksta ir valstybės institucijose.
Teisingumo ministerija siūlo didinti valstybės skiriamas lėšas tokių nusikaltimų aukoms padarytai žalai atlyginti.
Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė teigia, kad diskusijos su Finansų ministerija dėl papildomo finansavimo jau pasiekė paskutinius etapus.
Kartu norima didinti specializuotų advokatų, gebančių dirbti su vaikais ir nepilnamečiais, skaičių.
Advokatams numatomi specialūs mokymai
Ministerija siekia ne tik didinti tokių advokatų skaičių, bet ir stiprinti jų kompetencijas.
Tam būtų organizuojami specializuoti mokymai, orientuoti į darbą su nepilnamečiais seksualinių nusikaltimų aukomis.
R. Tamašunienės teigimu, dabartinis žalos atlyginimo mechanizmas jau yra pakankamai lankstus, tačiau ministerija siūlo didinti galimybes kompensuoti vaikams padarytą žalą.
Tokiu būdu valstybės pagalba apimtų ne vien baudžiamąjį procesą, bet ir platesnes nukentėjusio vaiko teisių bei interesų apsaugos priemones.
Kunigas siūlo Bažnyčiai steigti specialų fondą
Pokyčių raginama imtis ir pačios Katalikų Bažnyčios viduje.
Santaros klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas Gabrielius Satkauskas pasiūlė steigti Nacionalinį pagalbos nukentėjusiesiems nuo seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje fondą.
Jo teigimu, vien pokalbio ar atsiprašymo nukentėjusiam žmogui gali nepakakti, nes seksualinio smurto pasekmės kartais išlieka dešimtmečius.
Fondas galėtų finansuoti profesionalią psichoterapiją, psichologų ir psichiatrų paslaugas, medicininę, teisinę bei krizių pagalbą.
Siūlo ir nepriklausomą Bažnyčios auditą
G. Satkauskas taip pat mano, kad seksualinio smurto bylų kontekste reikėtų nepriklausomo išorinio Bažnyčios audito.
Jo tikslas būtų ne viešinti aukų tapatybes ar konfidencialius baudžiamųjų bylų duomenis, bet nustatyti galimas sistemines spragas.
Visuomenei, anot kunigo, turėtų būti paaiškinta, kas sistemoje neveikė, kokių pokyčių rekomenduojama imtis, kas už juos atsakingas ir kada jie bus įgyvendinti.
Toks tyrimas galėtų tapti viena priemonių siekiant atkurti pasitikėjimą Bažnyčios gebėjimu pačiai pastebėti ir spręsti seksualinio smurto problemą.
G. Grušas nepriklausomo tyrimo kol kas neskuba palaikyti
Vilniaus arkivyskupas nepriklausomos komisijos ar plataus išorinio tyrimo idėją vertina atsargiau.
Interviu portalui „15min“ jis teigė nemanantis, kad dabar tam tinkamiausias laikas, ir sakė, jog Bažnyčia iki tokio žingsnio dar „nepriaugo“.
Jo nuomone, pirmiausia reikėtų stiprinti sistemą, kuri padėtų užkirsti kelią naujiems nusikaltimams ir kuo greičiau suteikti pagalbą galimoms aukoms.
Kalbėdamas apie platesnį tyrimą, G. Grušas pasitelkė pirmosios pagalbos palyginimą – pirmiausia reikia pasirūpinti nukentėjusiu žmogumi, o tada kurti ilgalaikę strategiją.
Artimiausiomis savaitėmis žada tartis su kunigais
G. Grušas pripažino, kad pastarieji įvykiai turi įtakos visuomenės pasitikėjimui Bažnyčia.
„Mes dirbsime ir toliau stiprinti tą pasitikėjimą“, – teigė arkivyskupas.
Artimiausiomis savaitėmis jis ketina susitikti su kunigais ir dekanais.
Susitikimuose planuojama aptarti papildomas priemones, kurios galėtų sustiprinti vaikų ir jaunimo apsaugą parapijose.
Vienam kunigui pateikti kaltinimai dėl 34 epizodų
Diskusijos suaktyvėjo Generalinei prokuratūrai pranešus apie teismui perduotas dvi su Vilniaus arkivyskupijoje dirbusiais kunigais susijusias baudžiamąsias bylas.
Vienoje byloje dvasininkui pateikti kaltinimai dėl 34 nusikalstamų epizodų.
Jie susiję su seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš nepilnamečius, disponavimu pornografinio turinio medžiaga ir vaikų įtraukimu į girtavimą.
Ši byla susijusi su kita baudžiamąja byla, teismui perduota birželio pabaigoje. Joje kitam Vilniaus arkivyskupijoje dirbusiam kunigui pateikti kaltinimai dėl disponavimo pornografinio turinio medžiaga.
Viešai įvardijami du kaltinami kunigai
Nors Generalinė prokuratūra ir Vilniaus arkivyskupija oficialiai kaltinamųjų pavardžių neviešina, žiniasklaidoje nurodoma, kad bylose kaltinami 56 metų Tadas Švedavičius ir 51 metų Ryšardas Peciunas.
Jų kaltę arba nekaltumą turės nustatyti teismas.
Pastarosios bylos paskatino platesnę diskusiją, kuri jau neapsiriboja vien konkrečių dvasininkų baudžiamąja atsakomybe. Keliami klausimai, kaip užtikrinti, kad vaikai galėtų saugiai pranešti apie patirtą smurtą, kokią ilgalaikę pagalbą turėtų gauti nukentėjusieji ir ar dabartinių Bažnyčios vidaus kontrolės priemonių pakanka.
Kol kas aiškėja dvi lygiagrečios kryptys: valstybė svarsto didinti finansinę ir teisinę pagalbą nukentėjusiems vaikams, o pačioje Bažnyčioje vyksta diskusija, ar dabartinę apsaugos sistemą pakanka tobulinti iš vidaus, ar reikalingas ir nepriklausomas išorinis jos įvertinimas.
