Šiaulių arenos remontas įstrigo: teismai sustabdė sprendimus, o ginčas tik didėja
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius A. Bartulis teigė, kad šiuo metu galiojanti penkerių metų koncesijos sutartis dėl palyginti trumpo laikotarpio apima tik arenos valdymą, neįtraukiant investicijų į pastatą. Savivaldybė ir arenos valdytojai yra sutarę, kad šiuo laikotarpiu bus atliekami tik būtini remonto darbai.
Pasak A. Bartulio, teismų sprendimu koncesininkas turėtų investuoti 360 tūkst. eurų į arenos šaldymo ir vėdinimo sistemų remontą, nors šiomis sistemomis per sutarties laikotarpį praktiškai nebuvo galima naudotis. Jo teigimu, tokia situacija kelia pagrįstų abejonių dėl sprendimo logikos ir teisingumo.
Administracijos direktorius priminė, kad 2026 m. kovo 31 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą 2025 m. gruodžio 8 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą. Šiuo sprendimu buvo panaikintas 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. T-348 dėl pritarimo atlikti pastato, esančio Šiauliuose, Jono Jablonskio g. 16, kapitalinio remonto darbus.
Ginčo esmė buvo klausimas, kas turi organizuoti remonto darbus ir kas privalo už juos sumokėti. Savivaldybės administracija, rengdama minėtą sprendimo projektą, nurodė vadovavusis tuo metu galiojusiu Statybos įstatymu ir kitais teisės aktais, o šių aplinkybių, anot administracijos, neginčijo nei Vyriausybės atstovas, nei teisininkai.
Pagrindinis sprendimo tikslas buvo įgyvendinti koncesijos sutarties 8.10 punktą, kuriame numatyta, kad jei arenoje esantis turtas ar įranga nusidėvi tiek, kad nebegali būti naudojami pagal paskirtį, koncesininkas savo lėšomis privalo juos suremontuoti arba pakeisti analogišku ar geresniu. Išimtis taikoma pirmaisiais koncesijos metais, kai dėl tokių aplinkybių, nesusijusių su koncesininko kalte, šalys turi susitarti atskirai ir aptarti rizikos pasidalijimą.
A. Bartulio teigimu, derybų metu abi sutarties šalys buvo sutarusios, kad jei perduotas turtas nebetarnaus jau pirmaisiais metais ir koncesininkui negeneruos pajamų, dėl jo atkūrimo bus susitarta papildomai. Pasak jo, tai buvo savivaldybės sąžininga pozicija, prisiimant atsakomybę už turtą, kurio eksploatacinis laikotarpis galėjo būti pasibaigęs dar koncesijos pradžioje.
Tarybos sprendimu, anot administracijos, ir buvo įvardyta derybinė pozicija, kad tokį turtą savo lėšomis atstatytų savivaldybė. Tačiau, A. Bartulio teigimu, prokurorui pradėjus viešojo intereso gynimo procedūrą, prie sutartyje numatyto atskiro susitarimo ir rizikos pasidalijimo taip ir nebuvo prieita.
Pasak jo, Apeliacinis teismas, kitaip aiškindamas sutarties 8.10 punkto prasmę, tarsi geriau nei pačios šalys suprato jų susitarimą. Jis taip pat pažymėjo, kad po prokuroro inicijuoto proceso ir pasikeitusio Statybos įstatymo savivaldybė pati sumažino planuotų darbų apimtį, palikdama tik arenos šaldymo ir vėdinimo sistemų remontą už preliminarią 360 tūkst. eurų sumą.
Vis dėlto, užsitęsus teisminiam ginčui ir keičiantis net pačios prokuratūros pozicijai, 2026 m. miesto biudžete lėšų šiems darbams nebuvo numatyta. Dėl to buvo prarasta apie pusantrų metų, per kuriuos taip ir nebuvo atlikti būtini darbai, o neveikiančios šaldymo ir vėdinimo sistemos neleidžia užtikrinti lankytojams tinkamo mikroklimato ir higienos normų atitinkančių sąlygų.
Savivaldybės administracijos vadovas taip pat įvardijo galimus tolesnius veiksmus. Viena iš galimybių – skųsti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį kasacine tvarka ir tęsti bylinėjimąsi, siekiant galutinio sprendimo.
Kita alternatyva – atsižvelgti į tai, kad koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu Statybos įstatymas keitėsi net dešimt kartų, o tai turėjo įtakos rizikos pasidalijimui. Tokiu atveju koncesininkas turėtų veikti pagal pasikeitusius teisės aktus, o savivaldybė būtų įpareigota už atliktus darbus sumokėti, nors jų kaina iki 2027 metų, tikėtina, išaugtų ir viršytų anksčiau planuotus 360 tūkst. eurų.
Trečioji galimybė – ruoštis naujam, trečiajam Šiaulių arenos koncesijos laikotarpiui, kuriame būtų numatytos visos būtinos investicijos. Tokiu atveju visus darbus, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, atliktų naujasis koncesininkas, tačiau juos reikėtų įgyvendinti iki 2030 metų, o per šį laiką darbų kainos neišvengiamai didėtų.
Apibendrindamas situaciją, A. Bartulis pažymėjo, kad, įvertinus visas galimas alternatyvas, nesunku suprasti, kiek miestui gali kainuoti prokuroro apgintas viešasis interesas.
