Jūsų daržą puls kenkėjai: štai kodėl mįslingas žvirblių nykimas yra pavojingas kiekvienam
Per pastarąjį dešimtmetį paprastojo žvirblio (Passer domesticus), dar vadinamo naminiu žvirbliu, populiacija sumažėjo maždaug 1,5 mln. perinčių porų – tai daugiau nei 20 proc. kritimas. Jei anksčiau dešimčių ar net šimtų paukščių būriai buvo įprastas vaizdas, šiandien net keliolika žvirblių vienoje vietoje jau stebina.
Ši problema neapsiriboja vien Lenkija. Daugelyje Europos valstybių, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar Nyderlanduose, paprastojo žvirblio populiacija sumažėjo net perpus. Dar prastesnė padėtis Paryžiuje, kur gamtininkai fiksavo maždaug 90 proc. šių paukščių populiacijos nykimą. Tai rodo, kad kalbame apie platesnį aplinkosauginį reiškinį.
Mažėjantis žvirblių skaičius gali būti juntamas ir žmonėms. Šie paukščiai padeda reguliuoti vabzdžių gausą, ypač perėjimo laikotarpiu, kai jauniklius maitina būtent vabzdžiais. Jie noriai lesa amarus, lervas, uodus ir vikšrus. Žvirblių mažėjimas gali reikšti didesnį vabzdžių kiekį miestuose ir kaime, įskaitant tuos, kurie daro žalą pasėliams.
Suaugę paukščiai minta ir sėklomis – pavyzdžiui, laukinių rožių, žolių bei piktžolių – taip prisidėdami prie jų plitimo kontrolės. Taip pat lesa javų, saulėgrąžų ir uogų sėklas, padėdami jas išnešioti ir palaikydami biologinę įvairovę.
Mokslininkai pabrėžia, kad vienos priežasties nėra – žvirblių gausos kritimą lemia susikertantys aplinkos ir civilizaciniai pokyčiai. Vienas svarbiausių veiksnių – smarkiai sumažėjęs maisto prieinamumas. Anksčiau žvirbliai lengvai rasdavo ant žemės pabirusių grūdų ir su žemės ūkiu bei gyvulininkyste susijusių likučių, tačiau modernizuotas, mechanizuotas žemės ūkis šiuos šaltinius gerokai apribojo.
Prie to prisideda ir intensyvesnė žemės ūkio chemizacija bei pesticidų naudojimas, mažinantis vabzdžių, kurie būtini jaunikliams išmaitinti, kiekį. Susidaro savotiškas uždaras ratas: mažėjant žvirblių, vabzdžių gali daugėti, o tai didina poreikį naudoti chemines augalų apsaugos priemones, kurios dar labiau blogina sąlygas žvirbliams.
Miestuose situacija kiek paradoksali – čia žvirbliams trūksta maisto ir dėl perdėto tvarkingumo. Nuolat šienaujamos vejos, piktžolių naikinimas ir laukinės augmenijos stygius mažina ir maisto, ir slėptuvių, kur mažieji paukščiai galėtų pasislėpti, skaičių.
Tarp reikšmingų veiksnių minimi ir didesnė oro bei aplinkos tarša, triukšmo lygis, dirbtinis apšvietimas, taip pat klimato kaita, galinti paveikti jauniklių išgyvenamumą. Dėl šių pokyčių paukštis, kuris ilgą laiką buvo įprasta žmogaus kaimynystės dalis ir puikiai prie jos prisitaikė, nebespėja prisiderinti prie sparčiai kintančios aplinkos.
Papildomą spaudimą didina ir plėšrūnai. Pastaraisiais metais fiksuojamas plėšriojo paukščio – vištvanagio – gausėjimas, o kartu didėja ir naminių kačių skaičius, kurios per metus gali sumedžioti nemažai žvirblių. Pavojų kelia ir stikliniai pastatų fasadai bei langai.
Šiuolaikiniai miestai žvirbliams tampa nepalankūs ne tik dėl maisto stygiaus, bet ir dėl vis mažėjančių slėptuvių. Nauji pastatai dažnai yra itin sandarūs – juose beveik nelieka plyšių ar užkaborių, kuriuose žvirbliai galėtų sukti lizdus. Senesnių pastatų renovacija ir šiltinimas neretai panaikina anksčiau buvusias perėjimo vietas. Be to, miestuose nyksta krūmynai, kurie mažiems paukščiams tarnauja kaip priedanga ir poilsio vieta. Dėl to žvirbliai praranda gyvenamąją erdvę, o situaciją apsunkina ir konkurencija su kitomis paukščių rūšimis.
