Viena sekundė ir variklis šiukšlyne: kokia vairuotojų klaida kainuoja brangiausiai?
Daugelis vairuotojų laikosi nuostatos, kad variklio nereikėtų sukti iki aukštų apsukų, nes tai trumpina jo tarnavimo laiką ir skatina ankstyvą dėvėjimąsi. Tačiau gamintojai automobiliuose montuoja tachometrus su raudona zona, kuri kartais siekia net 8 tūkst. aps./min., o sportinių automobilių varikliai iš prigimties sukurti dirbti sūkių diapazone, kurį kituose automobiliuose daugelis laikytų pavojingu.
Įprastai važiuojant visos variklio dalys dirba taip, kaip ir numatė konstruktoriai: guoliai išlaiko alyvos plėvelę, vožtuvų spyruoklės turi pakankamai jėgos laiku uždaryti vožtuvus, o paskirstymo grandinė ar diržas sklandžiai sinchronizuoja paskirstymo velenus su alkūniniu velenu. Problemų prasideda tada, kai apsukos viršija ribas, kurioms mechanizmas buvo suprojektuotas – tuomet atskirų detalių inercija pradeda veikti prieš patį variklį.
Ypač pažeidžiami tampa vožtuvai: kiekvieno alkūninio veleno apsisukimo metu jie turi atsidaryti ir užsidaryti per milisekundes. Esant itin didelėms apsukoms vožtuvų spyruoklės gali nespėti uždaryti vožtuvo, kol stūmoklis pasieks viršutinį tašką. Pasekmė – stūmoklio ir vožtuvo susidūrimas, kuris gali išlenkti vožtuvo kotą, pažeisti lizdą, o kraštutiniais atvejais – užblokuoti paskirstymo veleną ir visiškai sunaikinti variklį.
Tuo pat metu alkūninio veleno pagrindiniai guoliai patiria ekstremalias radialines apkrovas, o alyvos siurblys gali nebespėti tiekti pakankamo tepalo kiekio į visus taškus, kuriems būtinas pastovus tepimas.
Blogiausias scenarijus, kai variklis sugadinamas dėl per didelių apsukų, dažniausiai įvyksta ne tada, kai vairuotojas „išsuka“ variklį, o tada, kai važiuojant dideliu greičiu netyčia įjungiama per žema pavara. Pavyzdžiui, vietoje trečios pavaros įmetama pirma važiuojant apie 100 km/val. Tokiu atveju varančieji ratai, vis dar riedėdami dideliu greičiu, priverčia variklį akimirksniu pasiekti apsukas, gerokai viršijančias gamintojo nustatytą maksimumą – ir tai įvyksta per sekundės dalį, vairuotojui realiai neturint laiko sureaguoti.
Iš pradžių ratai gali trumpam pradėti blokuotis, nes variklio inercija priešinasi, tačiau įsibėgėjusio automobilio judėjimas šį pasipriešinimą „perlūžta“ ir apsukos šauna gerokai aukščiau raudonos zonos. Vožtuvai nespėja užsidaryti, stūmokliai smogia į juos visu stiprumu, paskirstymo velenai gali įstrigti, o paskirstymo grandinė ar diržas – nutrūkti arba peršokti.
Visa tai trunka maždaug vieną ar dvi sekundes ir dažnai baigiasi būdingu metaliniu trakštelėjimu. Po jo variklis gali visiškai užstrigti arba pradėti dirbti su aiškiu kalenimu, rodančiu vidinius pažeidimus. Tokiais atvejais remontas dažniausiai būna ekonomiškai nepagrįstas – pigiau kainuoja įsigyti kitą variklį.
Jei per klaidą buvo įjungta per žema pavara ir tachometro rodyklė akimirkai įėjo į raudoną zoną, tai dar nereiškia automatinės variklio „mirties“. Trumpalaikis maksimalių apsukų viršijimas, ypač jei sankaba dar nebuvo iki galo sujungusi pavaros ir neperdavė viso sukimo momento, dažniausiai baigiasi tik išgąsčiu. Šiuolaikiniai varikliai projektuojami su tam tikra saugumo atsarga, o apsukų ribotuvas egzistuoja būtent tam, kad apsaugotų mechanizmą nuo darbo režimo, kuriam jis nėra pritaikytas.
Jei po tokio incidento variklis dirba tolygiai, nekalena, nerūko ir prietaisų skydelyje neužsidega jokie įspėjamieji indikatoriai, tikėtina, kad rimtesnių pažeidimų pavyko išvengti.
