Kiekvieną „March Madness“ turnyrą pasikartoja ta pati scena: žaidėjas stoja prie baudų metimo linijos, atlieka metimą ir nepataiko. O kartu dažnai subyra ir sirgalių viltys dėl tobulo spėjimų lentelės.
Šie sportininkai – aukščiausio lygio. Tą patį metimą jie yra atlikę tūkstančius kartų. Tad kas nutinka, kai lemiamu momentu kamuolys nepasiekia tikslo?
Mūsų laboratorijos tyrimai rodo, kad skirtumas tarp pataikyto ir pramesto metimo gali priklausyti nuo stabilumo – ne tik judesių, bet ir mąstymo.
Komanda siekė suprasti, kaip žmonės įgyja krepšinio metimo įgūdį. Todėl analizavome ankstyvąją mokymosi fazę, kai smegenų ir kūno koordinacija dar tik formuojasi, o ne atliekama automatiškai.
Daugybė dešimtmečių tyrimų apie elito sportininkų veiklą rodo, kad jų sportui būdingi judesiai yra labai nuoseklūs, o smegenų veikla – tarsi optimizuota konkrečiai užduočiai. Paprastai tariant, matyti mažiau nereikalingo smegenų aktyvumo ir daugiau susitelkimo į veiksmą.
Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, ar tokios smegenų būsenos būdingos tik elitui, ar jų užuomazgos gali pasirodyti jau ankstyvame įgūdžio mokymesi.
Norėdami tai patikrinti, fiksavome pradedančiųjų ir vidutinio lygio krepšininkų kūno judesius bei smegenų aktyvumą jiems metant į krepšį. Judesių mechanikai vertinti pasitelkėme judesio fiksavimo technologiją, o smegenų veiklai – elektroencefalografiją. Po trumpos praktikos ir susipažinimo su užduotimi kiekvienas žaidėjas atliko 50 metimų. Tuomet palyginome pataikytus ir nepataikytus bandymus.
Rezultatai buvo iškalbingi.
Pataikyti metimai visų žaidėjų grupėse buvo susiję su nuoseklesniais judėjimo modeliais. Pėdos ir apatinė kūno dalis dažniau sudarydavo stabilesnę atramą – tai gerino pusiausvyrą ir leido efektyviau perduoti jėgą kamuoliui. Visame kūne sąnarių judesiai buvo geriau suderinti, o kintamumas sumažėdavo svarbiausiose judesio grandyse, ypač riešo ir alkūnės srityse.
Smegenų lygmeniu sėkmingi metimai taip pat siejosi su stabilesniu neuronu aktyvumu. Be to, pastebėtas didesnis aktyvumas, susijęs su jutiminės informacijos integravimu ir judesių kontrole.
Nepataikyti metimai, priešingai, buvo gerokai labiau nepastovūs: judesyje matėsi smulkūs svyravimai, tarsi žaidėjas koreguotų veiksmą jau vykdymo metu. Smegenų aktyvumo vaizdas taip pat rodė sistemą, kuri vis dar „aiškinasi“ – nuolat vertina, derina ir taiso.
Toks bandymas po bandymo kintantis koregavimas yra būdingas ankstyvajam įgūdžio įsisavinimui. Klasikiniai mokymosi modeliai teigia, kad pradedantieji labiau remiasi sąmoningu, pastangų reikalaujančiu žodinės, vizualinės ir erdvinės informacijos apdorojimu, kol mokosi suderinti suvokimą ir veiksmą. Kitaip tariant, jie aktyviai „apgalvoja“ judesį.
Tačiau net ir šiame chaotiškame mokymosi procese sėkmingi bandymai jau rodė didesnę kontrolę. Pataikymas priklausė ne tiek nuo to, ar smegenys buvo daugiau ar mažiau aktyvios, kiek nuo to, kaip nuosekliai jos veikė.
Pataikyti metimai išsiskyrė stabilesne, mažiau kintančia smegenų būsena, o aktyvumo raštai leido manyti, kad smegenys buvo geriau prisitaikiusios prie užduoties reikalavimų.
Vis dėlto čia slypi paradoksas: tai, kas padeda mokytis, gali pakenkti atliekant veiksmą.
Elito sportininkai paprastai nesistengia sąmoningai „mikrovaldyti“ kiekvieno judesio. Jie pasikliauja sistemomis, kurios per daugybę pakartojimų yra preciziškai suderintos. Tobulėjant įgūdžiui, veiksmą vis mažiau lemia pastangos, o vis daugiau – nuoseklumas. Kintamumas mažėja, nes nervinis apdorojimas tampa efektyvesnis.
Tačiau spaudimo sąlygomis būtent šis stabilumas ir gali subyrėti. Kolegijų žaidėjai gali būti labai talentingi, bet jie dar vystosi fiziškai ir psichologiškai. Didelio statymo, didelio spaudimo momentais – ypač tokiais, kurių jie praktiškai nepatyrė treniruotėse – įtampa gali „grąžinti“ sportininką į pernelyg sąmoningą kontrolę. Tuomet jis ima atidžiau stebėti ir valdyti judesį, o tai suardo automatišką koordinaciją, didina judesių ir minčių kintamumą bei mažina tikslumą.
Treniruotės, kurios apimtų ne tik techniką, bet ir psichologinę pasirengimo pusę, galėtų padėti sportininkams įeiti į būseną, palaikančią nuoseklų atlikimą, ir joje išlikti net patiriant spaudimą.
Mūsų laboratorija šiuo metu tiria biologinio grįžtamojo ryšio ir neurogrįžtamojo ryšio priemones, kurios padėtų „nematomus“ rodiklius paversti matomais ir taip pritaikyti juos treniruotėse. Jei sportininkai išmoktų suprasti, kaip jų smegenys ir kūnas reaguoja į įtampą, ir praktikuotų sugrįžimą į stabilesnę būseną, tai galėtų būti vienas kelias į labiau nuoseklų žaidimą.
Galiausiai tikslas – ne tik išmokti teisingą judesį, bet ir išmokti, kada bei kaip nustoti bandyti jį kontroliuoti.
Davidas Van den Heeveris, žemės ūkio ir biologinės inžinerijos docentas, „Mississippi State University“.
Straipsnis parengtas pagal „The Conversation“ medžiagą.
