Marsas konkuruoja su Egiptu? NASA atskleidė tiesą apie paslaptingą Kandoro slėnio piramidę

4 min. skaitymo

Gali pasirodyti, kad Marse nevyksta nieko ypatingo, tačiau ši dulkėta, rausva planeta nuolat pateikia įdomių vaizdų. Dažniausiai jie susiję su uolienomis – jų ten tiek daug, o per milijardus metų vykusi erozija kartais suformuoja darinius, kurie, pažvelgus tam tikru kampu, primena dirbtines ar net biologines struktūras.

Tai kiek primena „beždžionių ir rašomųjų mašinėlių“ metaforą: ne visada gausi šedevrą, bet kartais pasitaiko vaizdų, kurie priverčia suabejoti, ką iš tiesų matai. Marsas ne kartą sukėlė diskusijų dėl netikėtų formų, o naujausias triukšmas kilo dėl akį traukiančio darinio, primenančio trijų pusių piramidę. Jis yra vėjo išgraužtame slėnyje, vadinamame Kandoro chasma.

Šis darinys pirmą kartą pastebėtas dar 2002 m., tačiau pastaruoju metu vėl atsidūrė dėmesio centre po to, kai socialiniuose tinkluose juo pasidalijo kino kūrėjas Brianas Cory Dobbsas. Anksčiau jis yra skleidęs idėją, kad „NASA“ nuotraukose esą matyti dirbtinių struktūrų Marse įrodymai. Įrašas greitai išplito, o apkarpytos darinio nuotraukos ėmė cirkuliuoti socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje.

Svarbu tai, kad patys vaizdai yra tikri – tai „NASA“ orbitinių aparatų duomenys, pirmą kartą regioną užfiksavę 2001 m. Ankstyviausias dokumentuotas „piramidės“ identifikavimas siekia 2002 m., kai nepriklausomas tyrėjas Wilmeris Faustas atkreipė dėmesį į keistą detalę „Mars Global Surveyor“ nuotraukoje. Vėlesni teiginiai apie dar ankstesnį atradimą laikui bėgant kito ir nebuvo nuoseklūs, tačiau vienas dalykas išliko: vadinamasis Kandoro tetraedras atrodė išties intriguojančiai.

Nuo to laiko šį regioną fotografavo ir kiti orbitiniai aparatai, ypač „HiRISE“ kamera, esanti „NASA“ zonde „Mars Reconnaissance Orbiter“. Didelės raiškos vaizdai išties įspūdingi, tačiau pažvelgus plačiau ir įvertinus aplinkinį reljefą, „tetraedras“ ima atrodyti vis mažiau paslaptingas: tai greičiau kiek nelygus kalnas, suformuotas tų pačių erozijos procesų, kurie suformavo ir aplinkines bedugnes.

A high-resolution image capturing Mars with its surface details visible in space.

Kandoro chasma yra vienas didžiausių Marso kanjonų. Manoma, kad per milijardus metų jį formavo vanduo, nuošliaužos, vėjas ir galbūt net tektoninis aktyvumas. Šioje teritorijoje gausu geologinių darinių, kuriuos mokslininkai vadina iškiliais reljefo „gumbais“ – tai anksčiau po nuosėdomis slėptos uolienos, pasirodžiusios paviršiuje, kai aplinkinė mažiau atspari uoliena buvo išnešiota erozijos. Tokie dariniai nėra maži: jų skersmuo gali siekti iki kilometro, o aukštis – keliasdešimt metrų.

Kandoro tetraedras, kaip skelbiama, yra maždaug 290 metrų skersmens ir apie 145 metrų aukščio. Tai kiek aukštesnis nei įprasti tokio tipo iškilimai, tačiau vis tiek dera bendrame vaizde, kuriame sluoksniuotos uolienos ilgainiui virsta atskiromis kalvomis.

Be to, panašių natūralių „piramidžių“ galima rasti ir Žemėje. Pavyzdžiui, Kolumbijoje esantis kalnas Cerro Tusa iškyla 457 metrus virš aplinkinio reljefo, o jo pagrindo plotis siekia apie 1,8 kilometro. Kinijos Guidžou provincija taip pat garsėja piramidės formos kalnais.

Atidžiau įsižiūrėjus į Marso darinio nuotraukas matyti, kad jis stūkso tarp vėjo suformuotų smėlio bangelių – reljefo briaunų, rodančių, jog erozija vyksta ir dabar. Taip pat pastebima, kad „piramidės“ šlaitai nėra geometriškai tikslūs: jie nelygūs, su gūbriais, o trys pusės tarpusavyje nėra vienodo dydžio – tai mažai primena žmogaus rankomis sukurtą objektą.

Žmogaus gebėjimas atpažinti raštus yra itin stiprus – dažnai ieškome prasmės ten, kur jos gali ir nebūti. Šis reiškinys vadinamas pareidolija: dėl jo žmonėms kartais atrodo, kad uolienose ar šešėliuose mato veidus, figūras ar „konstrukcijas“. Geometrinės formos ypač greitai patraukia dėmesį, todėl nenuostabu, kad kai kurie Marso vaizdai taip greitai tampa sensacija.

Vis dėlto Marsui nereikia mūsų vaizduotės pagražinimų, kad būtų įdomus. Planetos geologija ir klimatas sukūrė kraštovaizdžius, kurie vienu metu atrodo ir pažįstami, ir visiškai svetimi. O tokios technologijos kaip „Mars Reconnaissance Orbiter“ leidžia juos tyrinėti ypač detaliai – tarsi mintimis nusikelti prie stačių uolų, slėnių ir atšiaurių lygumų, kur milijardus metų skamba tik vėjas.

Temos:
Dalintis straipsniu
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video