„Jameso Webbo“ kosminis teleskopas užfiksavo vieną įspūdingiausių ir kartu šiurpokai gražių vaizdų: švytintį dujų ir dulkių debesį, primenantį milžiniškas smegenis skaidrioje kaukolėje, tarsi pakibusias kosmose.
Oficialus šio objekto pavadinimas – PMR 1. Tai planetinis ūkas, į išorę besiplečiantis žvaigždės gyvenimo pabaigos stadijoje sukeltų procesų padarinys. Vis dėlto panašumas į žmogaus anatomiją jam pelnė ir makabrišką pravardę – atviros kaukolės ūkas.
Teleskopo infraraudonųjų spindulių rega atskleidė sudėtingas raukšles, siūlelius ir pluoštus. Taip pat matoma tamsi centrinė juosta, vertikaliai kertanti objektą ir sukurianti iliuziją, lyg tai būtų dvi didžiulės smegenų pusrutulių skiltys.
PMR 1 astronomams vis dar kelia klausimų. Apie šį ūką žinoma beveik 30 metų. Jis yra maždaug už 5 tūkst. šviesmečių Vela (Burės) žvaigždyne, o jo skersmuo siekia apie 3,2 šviesmečio. Tai dydis, panašus į mūsų Saulės sistemos mastą, jei ją skaičiuotume iki išorinio Orto debesies pakraščio.
Mokslininkai nustatė, kad šią verpetuojančią medžiagą išmeta savo gyvenimo pabaigą pasiekianti žvaigždė, sparčiai netenkanti masės. Manoma, jog iš priešingų pusių išsiveržiantys čiurkšlių pavidalo srautai ir suformuoja vertikalią tamsią juostą.
Tačiau neaišku, kokio tipo tai žvaigždė. 2001 m. publikuotame tyrime teigiama, kad jos spektras atitinka Vulfo–Rajė (Wolf–Rayet) tipo žvaigždes – itin masyvias, labai karštas ir ryškias, kurios artėja prie pagrindinės sekos pabaigos.
Vulfo–Rajė stadijai būdingas itin greitas masės praradimas: medžiagą išneša galingi žvaigždiniai vėjai, o procesą stipriai veikia spinduliuotės slėgis. Dėl to kosmose neretai susiformuoja vieni įspūdingiausių žvaigždžių „mirties“ reginių Visatoje.
Vis dėlto PMR 1 atveju tokia interpretacija gali būti klaidinga. Kiti požymiai labiau rodo santykinai mažą, į Saulę panašią žvaigždę. Tokios žvaigždės gyvenimo pabaigoje nusimeta išorinius sluoksnius, o branduolys ilgainiui virsta baltąja nykštuke.
Jei spektras iš tiesų primena Vulfo–Rajė tipą, tai gali reikšti retą planetinių ūką centrinių žvaigždžių klasę: jos panašios į masyvias Vulfo–Rajė žvaigždes, tačiau iš tikrųjų yra Saulės tipo žvaigždžių atviri branduoliai, keliaujantys link baltosios nykštukės stadijos.
O gal tai tiesiog kosminė mįslė, kuri dar ilgai vers astronomus ginčytis, ką iš tiesų matome šioje „smegenų“ formos ūko šviesoje.
