Marse rastas iš pažiūros visai paprastas akmuo netikėtai atskleidė geltoną „lobį“, kai jį atsitiktinai įskėlė marsaeigis „Curiosity“.
2024 m. gegužę beveik 899 kilogramus sveriantis aparatas pervažiavo trapų mineralų gumulą, ir šis subyrėjo, atidengdamas ryškiai geltonus kristalus – gryną elementinę sierą, dar vadinamą brimstonu.
Nors sulfatai Marse aptinkami gana dažnai, tai buvo pirmasis atvejis, kai Raudonojoje planetoje rasta grynos, elementinės sieros forma.
Dar labiau nustebino vietovė, kurioje įvyko atradimas. Gediz Vallis kanale, kur „Curiosity“ aptiko akmenį, gausu panašių objektų, kurie iki sutraiškymo atrodė kaip tas pats sieros gabalas. Tai leidžia manyti, kad kai kuriose šios vietos dalyse elementinės sieros gali būti gerokai daugiau, nei manyta iki šiol.
„Rasti akmenų lauką, sudarytą iš grynos sieros, yra tas pats, kas dykumoje aptikti oazę. Jos ten neturėtų būti, todėl dabar turime paaiškinti, kaip ji atsirado. Keistų ir netikėtų dalykų atradimai ir daro planetų tyrinėjimą tokį įdomų“, – 2024 m. liepą sakė „NASA“ Reaktyvinio judėjimo laboratorijos „Curiosity“ projekto mokslininkas Ashwinas Vasavada.
Sulfatai – tai druskos, susidarančios, kai siera (dažniausiai junginių pavidalu) sąveikauja su kitais mineralais vandenyje. Vandeniui išgaravus, mineralai susimaišo ir išdžiūsta, o sulfatai lieka kaip nuosėdos.
Tokie mineralai padeda mokslininkams geriau suprasti Marso praeitį: vandens istoriją ir tai, kaip planeta kito bei „senėjo“ per milijardus metų.
Tačiau gryna siera formuojasi tik esant labai specifinėms sąlygoms. Iki šiol nebuvo žinoma, kad būtent Gediz Vallis kanalo regione tokios sąlygos būtų kada nors egzistavusios.
Mokslininkai pripažįsta, kad Marso geologinėje istorijoje vis dar yra daug nežinomųjų. Vis dėlto tai, kad planetos paviršiuje aptinkama nemažai grynos sieros, rodo, jog gali būti reikšmingas procesas ar įvykis, kurio dar nesuprantame.
Taip pat pabrėžiama, kad siera yra gyvybei būtinas cheminis elementas. Gyvi organizmai ją dažniausiai įsisavina sulfatų pavidalu, o ši medžiaga reikalinga dviejų esminių aminorūgščių sintezei – jos būtinos baltymų gamybai.
Vis dėlto vien šis radinys dar nėra gyvybės įrodymas: sulfatus Marse mokslininkai žino jau seniai, o patikimų, neabejotinų gyvybės ženklų iki šiol aptikti nepavyko.
Tačiau tyrinėtojai nuolat aptinka dalykų, kurie galėtų būti svarbūs gyvybei: chemijos pėdsakų, įrodymų apie vandenį ir užuominų, kad praeityje Marse galėjo būti gyventi tinkamų sąlygų.
Žemėje esantys mokslininkai turi ribotas galimybes tiesiogiai pasiekti Marsą, todėl labai daug lemia paties marsaeigio maršrutas ir instrumentai. „Curiosity“ prietaisai sugebėjo ištirti Gediz Vallis kanale esančias sieringas uolienas, tačiau jei aparatas nebūtų pervažiavęs akmens ir jo neįskėlęs, šis atradimas galėjo dar ilgai likti nepastebėtas.
Dabar vienas pagrindinių klausimų – kaip, remiantis tuo, kas žinoma apie Marsą, gryna siera galėjo atsirasti šioje vietoje. Tam prireiks papildomų tyrimų, įskaitant detalesnį planetos geologinės raidos modeliavimą.
Tuo metu „Curiosity“ tęsia darbą ir toliau renka duomenis. Gediz Vallis kanalas laikomas itin turtingu Marso istorijos regionu – tai senovinis vandens kelias, kurio uolienose iki šiol išlikę kadaise čia tekėjusios upės pėdsakai, susiformavę prieš milijardus metų.
„Curiosity“ toliau juda kanalu, tikėdamasis, kad už kito akmens gali laukti dar vienas netikėtumas.
Tuo pat metu daugiau nei penktus metus savo misiją tęsia ir kitas „NASA“ marsaeigis – „Mars Perseverance“, kuris vis dar tyrinėja Raudonosios planetos paviršių. Vienas iš naujausių jo aptiktų objektų mokslininkams pasirodė neįprastas ir paskatino svarstyti, ar jis apskritai galėjo kilti ne iš Marso.
2025 m. birželio 19 d. šešiaratis tyrinėtojas taip pat užfiksavo naują rekordą – per vieną važiavimą Marso akmenuotu paviršiumi įveikė 411 metrų atstumą. Nors tai gali skambėti kukliai, palyginti su lėčiau judančiais „Curiosity“ ar „Opportunity“, „Perseverance“ laikomas gerokai „greitesniu“ aparatu.
Ankstesnė šio pasakojimo versija buvo publikuota 2024 m. liepą.
