Staigi piršto arba kitos galūnės amputacija – viena traumų, kai sekundės ir pirmieji sprendimai lemia visą tolesnį gyvenimą. Nors kartais chirurgams pavyksta sėkmingai prisiūti nupjautą kūno dalį, kur kas dažniau tenka ieškoti kitų sprendimų.
Šiandien gydytojai turi vis daugiau priemonių padėti pacientams po amputacijų, tačiau stebuklingų išeičių nėra. Svarbu suprasti, ką iš tiesų gali šiuolaikinė medicina ir ką galime padaryti patys iki atvykstant į ligoninę.
Pirmosios minutės po traumos
Net ir patyrus šoką, pirmiausia reikia sustabdyti kraujavimą ir apsaugoti žaizdą nuo užkrato. Žaizda švelniai nuvaloma drėgna servetėle ar vandeniu, uždedamas sterilus tvarstis, tačiau jo negalima veržti taip, kad visiškai sustotų kraujotaka.
Skausmui malšinti tinka paracetamolis. Ibuprofeno ir kitų nesteroidinių vaistų nuo uždegimo patariama vengti, nes jie gali trukdyti kraujui krešėti. Svarbi ir tinkama nupjautos dalies priežiūra.
Nupjautas pirštas ar kita kūno dalis trumpai nuplaunama vėsiu vandeniu, suvyniojama į švarią drėgną medžiagą ir įdedama į sandarų maišelį. Maišelis patalpinamas į indą su ledu ar šaltu vandeniu, bet audiniai neturi liestis su ledu tiesiogiai, kad nenušaltų.
Kodėl replantacija dažnai neįmanoma?
Net ir idealiai sureagavus, prisiūti galūnę pavyksta retai. Daugelis trauminių amputacijų įvyksta eismo įvykiuose ar pramonėje, kai audiniai būna sutraiškyti, stipriai užteršti ir netinkami siuvimui.
Be to, daugiau kaip pusė amputacijų JAV ir kitose šalyse atliekamos dėl ligų, pavyzdžiui, dėl cukrinio diabeto sukeliamų kraujotakos sutrikimų. Tokios galūnės jau būna pažeistos, todėl jų atgal prisiūti nebeįmanoma ar būtų pavojinga.
Net ir esant švariam pjūviui, laikas ribotas. Atšaldyti, bet neužšaldyti audiniai gali išgyventi maždaug 6–12 valandų. Ne visi regioniniai centrai turi ir specializuotą rankų chirurgą, ir įrangą tokiai skubiai operacijai.
Protezai ir naujos technologijos
Dažnai saugiausia ir patikimiausia išeitis – protezai. Kojų protezai įgalina gana natūralų ėjimą, o sportiniai leidžia bėgioti. Rankų protezai istoriškai atsiliko, tačiau juos vis sparčiau keičia mioelektriniai įtaisai.
Šie protezai fiksuoja raumenų elektrinius signalus likusioje galūnės dalyje ir paverčia juos pirštų ar plaštakos judesiais. Nors jie dar neprilygsta tikrai rankai, grąžina dalį smulkiosios motorikos ir savarankiškumo.
Dar vienas žingsnis – perodinis osseointegravimas. Chirurgai į likusį kaulą įtvirtina metalinį implantą, į kurį kaulas įauga. Implantas išlenda per odą ir prie jo tvirtinamas protezas.
Toks tiesioginis „skeletinis“ ryšys leidžia geriau jausti apkrovas, mažina nuospaudas ir dirginimą, o pats protezas atrodo lengvesnis ir natūralesnis. Vis dėlto tai sudėtinga procedūra, reikalaujanti ilgos reabilitacijos ir kruopščios higienos.
Ne visi amputaciją patyrę žmonės renkasi protezus ar replantaciją. Dalį funkcijų galima kompensuoti kitomis galūnėmis, judėjimo priemonėmis ir aplinkos pritaikymu. Svarbiausia – kad pasirinktas kelias būtų saugus, mediciniškai pagrįstas ir padėtų žmogui gyventi tiek fiziškai, tiek emociškai visavertį gyvenimą.
