Didysis baltasis ryklys yra vienas žinomiausių ir labiausiai mitais apipintų jūrų plėšrūnų. Tačiau, skirtingai nei daug kitų ryklių rūšių, jo nepamatysime nė viename pasaulio akvariume. To priežastys slypi ne tik techniniuose iššūkiuose, bet ir pačiame šios rūšies biologijos bei elgsenos unikalume.
Smėlyniniai, slaugykliniai ar zebra rykliai akvariumuose laikomi jau seniai. Jie gyvena prie dugno ar rifų, nėra tokie greiti, jiems lengviau atkurti artimą natūraliai aplinkai erdvę. Didysis baltasis ryklys priklauso pelaginėms rūšims – jis įpratęs nuolat plaukti atviroje jūroje, be staigių kliūčių ir sienų.
Ambicingi bandymai ir pirmosios nesėkmės
Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio didieji akvariumai, tarp jų Marineland, SeaWorld ir Steinhart akvariumas, bandė eksponuoti baltuosius ryklius. Rezultatai buvo prasti: dauguma ryklių atsisakydavo ėsti, silpo, dalis net negalėdavo savarankiškai plaukti.
1984 metais Steinhart akvariumo ataskaitoje buvo konstatuota, kad visi nelaisvėje laikyti baltieji rykliai iš esmės „buvo mirštantys, tik vieni greičiau, kiti lėčiau“. Sudėtingos transportavimo sistemos su specialiais diržais ir skysčių infuzijomis taip pat nepadėjo iš esmės pakeisti situacijos.
Monterėjaus proveržis ir jo kaina
2004 metais Monterėjaus įlankos akvariumas Kalifornijoje pirmasis parodė, kad įmanoma didįjį baltąjį rykį išlaikyti ilgesnį laiką. Jie sukūrė maždaug 3,8 milijono litrų, kiaušinio formos atviro vandenyno talpą ir nusitaikė į labai jaunus, apie 1,3 metro ilgio ryklius.
Pasak projekto vadovo Jono Hoecho, buvo pasirinktas amžius, kai rykliai dar minta daugiausia žuvimi, todėl lengviau sudaryti natūralią mitybą. Prieš perkeliant į akvariumą, jaunikliai kelias savaites buvo laikomi didžiuliame aptvare pačioje jūroje, kad būtų galima įvertinti, ar jie priima maistą ir pakelia žmonių keliamą stresą.
Monterėjuje pirmasis baltasis ryklys išbuvo daugiau nei pusę metų, o lankytojų srautai išaugo apie 30 proc. Vis dėlto rykliai ėmė žalotis atsitrenkdami į talpos sienas, atsirado žaizdų, o vienas jų, paleistas atgal į vandenyną, netrukus nugaišo.
Biologiniai ir etiniai barjerai
Didieji baltieji rykliai priklauso rūšims, kurios kvėpuoti gali tik nuolat judėdamos pirmyn išsižiojusiu snukiu, kad vanduo tekėtų per žiaunas. Sustabdyti ar ilgam apriboti jų judėjimo neįmanoma, todėl sužvejoti ir laikomi uždaroje erdvėje jie labai greitai nusilpsta.
Be to, nelaisvėje jie dažnai elgiasi nenatūraliai – puola kitus akvariumo gyvūnus, sunkiai prisitaiko prie ribotos erdvės, patiria ilgalaikį stresą. Dėl to Monterėjaus akvariumas po kelių eksperimentų nusprendė atsisakyti didžiųjų baltųjų ryklių programos, pripažinęs, kad rezultatai neproporcingi rizikai ir sąnaudoms.
Pastarasis mėginimas Japonijoje 2016 metais, kai į OkiNavos akvariumą buvo atgabentas su tinkluose įstrigęs maždaug 3,5 metro ilgio baltasis ryklys, baigėsi jo žūtimi per tris dienas. Ši istorija dar kartą parodė, kad net turint moderniausią įrangą šios rūšies poreikių uždarame baseine patenkinti nepavyksta.
Didysis baltasis ryklys šiandien išlieka atviro vandenyno simboliu, kurį dauguma žmonių pažįsta iš dokumentikos ir mokslinių tyrimų, o ne iš akvariumų. Ir vis daugiau ekspertų sutinka, kad būtent taip turėtų ir likti – gerbti rūšį jos natūralioje aplinkoje, o ne mėginti priversti ją pritapti prie stiklinės sienos.
