Pietų Meksikoje, kalnuotame Chiapaso regione, esantis San Kristobalis turėtų būti vandeninga vieta. Čia daug lyja, netoliese teka upės, o pats regionas vadinamas šaltinių žeme. Tačiau miestui trūksta elementariausio dalyko – švaraus geriamojo vandens.
Tuo pat metu vietos gyventojai, ypač iš vietinių bendruomenių, kasdien išgeria daugiau kaip 2 litrus saldžiųjų gėrimų – dažniausiai „Coca-Cola“. Tai daro katastrofišką įtaką jų sveikatai.
Vandens stygius prie vandens šaltinių
San Kristobalio vandentiekio vanduo dažnai stipriai chloruojamas, todėl skonis primena baseiną ir kelia abejonių dėl ilgalaikio poveikio sveikatai. Dalis žmonių perka vandenį iš cisternų ar buteliuose, tačiau jo kilmė ir kokybė ne visada aiški, o kaina didelė.
Ant miesto vakarinės ribos veikia „Coca-Cola“ išpilstymo gamykla, nuo 1994 metų kasdien iš požeminio vandens rezervo leidžianti išgauti daugiau kaip 1 000 000 litrų. Tai prilygsta maždaug 4,6 litro vandens vienam gyventojui per dieną – kiekiui, kuris galėtų būti panaudotas miestiečių poreikiams.
Nacionalinė vandens institucija CONAGUA 2005 metais be didesnių diskusijų pratęsė gamyklos licenciją, nors vandens trūkumo problema jau buvo akivaizdi. Vėlesni San Kristobalio savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų raginimai licencijos atsisakyti buvo atmesti.
Saldusis gėrimas tapo kultūros dalimi
Meksika yra viena daugiausia gaiviųjų gėrimų išgeriančių šalių pasaulyje, o „Coca-Cola“ čia užima daugiau kaip pusę rinkos. Chiapase situacija dar kraštutinė – čia išgeriama kelis kartus daugiau saldžiųjų gėrimų nei šalies vidurkis.
Nuo XX amžiaus vidurio „Coca-Cola“ tikslingai taikėsi į vietines bendruomenes. Reklamose naudoti tradiciniai drabužiai, vietinės kalbos, religiniai simboliai, gėrimas pradėtas sieti su bendryste ir netgi ritualais. Kai kuriuose kaimuose šamanai naudoja „Coca-Cola“ apeigose, ji laikoma tarsi gydančiu gėrimu.
Praktiškai parduotuvėse ir kioskuose dažnai lengviau ir pigiau nusipirkti saldų gėrimą nei saugų vandenį. Pavyzdžiui, 0,5 litro „Coca-Cola“ butelis kainuoja tik šiek tiek brangiau nei tokio pat dydžio vandens butelis, o dideli gėrimo buteliai mililitrui dažnai pigesni už vandenį. Net buteliuotas vanduo dažnai priklauso toms pačioms korporacijoms – „Coca-Cola“ prekės ženklas Ciel yra viena populiariausių vandens rūšių šalyje.
Sveikatos krizė ir politinė galia
Kasdien išgeriant daugiau kaip 2 litrus saldžiųjų gėrimų, gaunama per 200 gramų cukraus – kelis kartus daugiau nei rekomenduojama riba. Tai prisideda prie nutukimo, širdies ligų ir ypač 2 tipo diabeto plitimo.
Chiapaso vietinės bendruomenės turi didesnį genetinį polinkį diabetui, o jų tradicinė mityba per kelis dešimtmečius pasikeitė iš daržovių ir vaisių į pigius perdirbtus produktus bei saldintus gėrimus. Pasekmė – keturios pagrindinės mirties priežastys regione siejamos su per dideliu cukraus vartojimu.
„Coca-Cola“ įtaka Meksikoje stiprinama ir politinėmis sąsajomis. Buvęs „Coca-Cola Mexico“ vadovas Visente Foksas 2000–2006 metais tapo šalies prezidentu, o jo valdymo laikotarpiu bandymai riboti gaiviųjų gėrimų vartojimą ar įvesti didesnius mokesčius ilgai buvo vilkinami.
Šiandien Meksikoje galioja saldžiųjų gėrimų mokestis, kuris šiek tiek sumažino suvartojimą, tačiau milijonai žmonių vis dar neturi prieigos prie saugaus vandens ir priversti rinktis tarp brangaus vandens bei pigesnių saldžiųjų gėrimų. Tokia sistema leidžia korporacijoms pelnytis iš vandens stygiaus ir kartu gilinti regiono sveikatos krizę.
