Po įspūdingomis Didžiojo Riftinio slėnio panoramomis slypi vienas aktyviausių tektoninių lūžių Žemėje. Rytų Afrikos riftų sistema nuo Etiopijos iki Tanzanijos jau daugiau kaip 20 milijonų metų lėtai plėšo žemyną, o jos ateitis gali iš esmės pakeisti pasaulio žemėlapį.
Šiuo metu Afrikos plokštė jau yra suskilusi į dvi dalis: vakarų pusėje slenka Nubijos plokštė, rytuose – mažesnė Somalio plokštė. Tarp jų – lėtai platėjantis plyšys, kurio judėjimą geodeziniai matavimai vertina maždaug 6–7 milimetrų per metus greičiu.
Plyšio šiaurėje, Afaro regione Etiopijoje, prie šios sistemos jungiasi ir Arabijos plokštė, sudarydama vadinamąjį trigubą sandūrių mazgą. Būtent čia per geologiškai trumpą laiką susiformavo Raudonoji jūra ir Adeno įlanka, kai išplonėjusi Žemės pluta įgriuvo ir ją užliejo vandenynų vanduo.
Dominuojanti hipotezė aiškina, kad Afrikos skėlimą iš apačios varo superkaršta mantijos plūma. Ji kelia ir ardo litosferą, plonina žemyninę plutą ir skatina į paviršių veržtis milžiniškoms bazalto lavos masėms, kurios, plyšiui platėjant, užpildo naują dugną.
Jei procesas tęsis, slėnis pamažu grimztų, o po dešimčių milijonų metų čia galėtų įsiveržti Indijos vandenynas ir susiformuoti naujas – šeštasis – vandenynas. Somalio plokštė taptų atskiru mažu kontinentu, kurį sudarytų dalis Etiopijos, Somalio, Kenijos ir Tanzanijos.
Tokia transformacija pakeistų ne tik pakrantes ir jūrų kelius. Naujas vandenynas iš esmės performuotų ekosistemas, vandens resursus, žemdirbystės zonas ir valstybių sienas. Kartu plūmos šiluma gali būti milžiniškas atsinaujinančios energijos rezervas – jau dabar Etiopija ir Kenija iš geoterminės energijos gamina daugiau kaip 1 000 megavatų elektros.
Tačiau geologai neatmeta ir kito scenarijaus – kad šis plyšys gali tapti vadinamuoju žlugusiu riftu, kaip prieš daugiau nei milijardą metų įvykę vidurio Šiaurės Amerikos lūžiai. Ten pluta galutinai neatsivėrė, o į paviršių išsilieję kelių milijonų kubinių kilometrų lavos srautai suformavo milžinišką bazalto dangą.
Tokio tipo įvykiai vadinami didžiosiomis magminėmis provincijomis ir siejami su staigiais klimato pokyčiais bei masiniais rūšių išnykimais. Jei Rytų Afrikos riftas elgtųsi panašiai, skystos, žemoje temperatūroje tekančios lavos iš ugnikalnių, tokių kaip Ol Doinjo Lengajis ar Nyaragongo, galėtų greitai užkloti didžiules Etiopijos, Kenijos ir kaimyninių šalių teritorijas.
Šiuo metu regione registruojama vis dažnesnių žemės drebėjimų ir ugnikalnių pabudimų, o kai kur – staiga atsiveriančių plyšių žemėje. Vis dėlto tai – procesai, kurie, kiek žinome, vyks milijonų metų masteliu, todėl žmonių kartos jų kulminacijos greičiausiai nebesulauks.
Mokslininkai toliau stebi žemės drebėjimus, lavos cheminę sudėtį ir plutos deformacijas, siekdami suprasti, ar Afrika pamažu skeldės į du žemynus, ar riftas sustos, palikdamas po savęs pavojingą vulkaninės veiklos židinį.
