Pasaulis ruošėsi naftos krizei, tačiau įvyko netikėtas posūkis: svarbų vaidmenį suvaidino Kinija

Hormūzo sąsiauris ilgus metus buvo laikomas viena pažeidžiamiausių pasaulio energetikos arterijų. Per šį vos 34 kilometrų pločio jūros kelią kasdien plaukdavo iki 20 milijonų barelių naftos – apie 20–25 proc. pasaulio naftos prekybos jūra.

Karui Irane ir aplinkinėje zonoje peraugus į sąsiaurio blokadą, daugelis ekspertų tikėjosi neregėto kainų šoko, tačiau rinkos reakcija pasirodė kur kas santūresnė.

Pasaulis buvo prisipildęs naftos

Vienas svarbiausių veiksnių – iš anksto sukauptos atsargos. Kai per Hormūzą nebegalėjo pasiekti rinkos apie 20 milijonų barelių per dieną, strateginiai rezervai ir komercinės atsargos iškart kompensavo maždaug 9 milijonus barelių.

Tarptautinė energetikos agentūra koordinavo precedento neturintį apie 400 milijonų barelių rezervų išleidimą. Didelę dalį papildomų srautų suteikė Jungtinės Valstijos, išaugusios eksportą ir amortizavusios kainų šoką Vakarų rinkose.

Dėl turtingesnių valstybių galimybių permokėti už ribotus naftos kiekius labiausiai nukentėjo mažesnės Azijos ekonomikos, kurių energetika itin priklausoma nuo Persų įlankos tiekėjų.

Vamzdynai ir nauji maršrutai

Kitas kritinis saugiklis – alternatyvūs vamzdynai. Saudo Arabija sugebėjo nukreipti didelius kiekius naftos į Raudonosios jūros uostą Janbu, taip apeidama užblokuotą sąsiaurį. Jungtiniai Arabų Emyratai išnaudojo vamzdyną į Fudžeiros uostą Omane.

Šios jungtys iki krizės nebuvo rimtai patikrintos, tačiau suveikė geriau, nei tikėtasi. Ekspertai prognozuoja, kad iki 2027 metų Emyratų eksporto pajėgumai vamzdynais galėtų išaugti iki 3 milijonų barelių per dieną.

Ilgainiui tai reiškia mažesnę priklausomybę nuo tanklaivių, plaukiančių per Hormūzo sąsiaurį, ir didesnę uostų Raudonojoje jūroje bei Omane svarbą.

Netikėtas Kinijos vaidmuo

Galbūt didžiausia staigmena tapo Kinija. Ši šalis gerokai sumažino naftos importą – keturiais–penkiais milijonais barelių per dieną, pasiekdama mažiausią lygį per maždaug aštuonerius metus.

Dalį šio sumažėjimo lėmė strateginių atsargų pildymo pauzė, dalį – ilgametės investicijos į elektrifikaciją ir elektromobilių plėtra. Kinija taip pat tapo milžiniška saulės modulių eksportuotoja, padėjusia kitoms šalims greičiau diegti saulės energiją.

Vis dėlto saulės energetika tiesiogiai nenaikina naftos paklausos, nes elektros gamyboje dominuoja dujos ir anglis, o nafta daugiausia naudojama transporte ir chemijos pramonėje.

Hormūzo sąsiauris po krizės

Nors rinka parodė stebėtiną atsparumą, Hormūzo sąsiauris išlieka strateginiu tašku. Dujų prekyboje jis ypač svarbus Katarui, kuris planuoja didinti suskystintų gamtinių dujų eksportą ir varžytis su JAV dėl lyderio pozicijų.

Laivybos rizika išaugo: kai kurie tanklaiviai už saugų praplaukimą per sąsiaurį turėjo mokėti iki kelių milijonų eurų. Ateityje gali atsirasti nuolatiniai mokesčiai už tokio „butelio kaklelio“ saugojimą.

Ši krizė parodė, kad valstybės privalo investuoti į atsarginius maršrutus, vamzdynus, atsinaujinančią energetiką ir paklausos mažinimą. Net jei pasaulis dar nepasiekė „piko Hormūze“, jo blokados scenarijus jau niekada nebebus laikomas neįtikėtinu.